In Memoriam

Laukiamiausia metų dokumentika

Mėsos nevalgiau apie 3 mėnesius. Vieną rytą atsibudau ir supratau, kad be jos jausiuosi geriau. Neklydau. Išimtis buvo Portugalija. Užteko kebabinės dydžio dešraininėje Gazela Cachorrinhos da Batalha ant sienos pamatyti Anthony Bourdain nuotrauka, kad paragaučiau tą dešrainį su aštria dešrele. Tą patį dešrainį Anthony Bourdain valgė „Parts Unkown“ epizodo metu (nuo 16:46).

Nėkart nepasigailėjau, kad paragavau – maistas man visada buvo labiau apie patirtį, o ne įsitikinimus ir užsispyrimus. Šita filosofija dar labiau įstrigo po Bourdaino knygos „Kitchen Confidential“ – tai jis sakė, kad geriau jau suvalgyti austrę ir nuo jos vemti, negu niekada jos neparagauti.

Man Anthony Bourdain buvo ir yra vienas didžiųjų autoritetų, todėl vos neišspaudžiau ašaros, kai pamačiau, kad „Oskaro“ laureatas Morgan Neville imasi kurti dokumentiką apie jį – ši JAV kino ekranus kaip tik pasiekė liepos 16 dieną. Užteko pažiūrėti anonsą, kad šiurptų odą. Pažiūrėkit anonsą ir jūs, o kai bus aišku, kaip pasižiūrėti šią dokumentiką, būtinai pranešiu. Žmonės kalba, kad 2022-aisias „Roadrunner: A Film About Anthony Bourdain“ pavadinimą dažnai matysime apdovanojimų sąrašuose. 

Lietuvos padangėje

Alaus indeksas ir kainų pasiutpolkė

Kad ir kaip blogai skambėtų, mudu kur nors išvažiavę vietos kainas visada vertiname bare parduodamo alaus bokalo kaina. Pavyzdžiui, Islandijoje pigiausias bokalas mums kainavo apie 7 €. Brangokai. Tuo tarpu Ukrainoje – apie 1,5 €. Pigiau. 

Kai šią vasarą lankemės Nidoje, supratom, kad bokalo vidurkis toks link vakarietiško – apie 4 €. Panaši situacija ir Vilniuje. Gal tik mylimas Piano Man dar pilsto alų po tris su centais. 

Kyla tos kainos, kyla, ką čia apgausi. Apie tai labiausiai susimąsčiau po @uilgoji pasidalijimo apie kainas Varšuvoje. Ten Aistė meksikietiškam restorane už karštą užkandį, 3 tacos, buritą ir 4 alkoholinius kokteilius sumokėjo 25 €. Lietuvoje už tiek turbūt išeitų 1 antras patiekalas ir 1 kokteilis. 

Panašiu metu Facebook įrašą apie tą patį parašė ir ekonomistas Žygimantas Mauricas: Lietuvoje maitinimo paslaugų kainos auga sparčiausiai visoje euro zonoje jau septynerius metus iš eilės. Vėliau LRT išplėtojo ir kiek platesnį straipsnį, nors man norėtųsi, kad kas pakapstytų dar giliau – kainoms augant, priežastys kol kas vis dar atrodo dalinai pritemptos.

P. S. Besitikslindama alaus kainas, sužinojau, kad dviračio neišradom: pasaulinis alaus kainų indeksas egzistuoja. Pasicekavinti galite čia. 

Paskui madas

Konservuota žuvis – naujasis AVO toasts

Žinot tą jausmą, kai galvoji, kad kažką pats sugalvojai, bet iš tikrųjų tai ne? Man taip buvo. Su netikėčiausiu dalyku žemelėj – žuvies konservais.

Šią žiemą, pačiam karantino įkaršty, be jau taip mylimų ančiuvių mūsų namuose vis dažniau atsirasdavo sardinių ir šprotų. Aha, tų gūdžius devyniasdešimtuosius primenančių negyvų žuvelių riebaluose, kurios kainuoja iki euro ar dviejų. Galvojau, ot kaip įdomu, kad tokia seniena grįžta į virtuvę. Iš tikrųjų tai nieko įdomaus – konservuota žuvis vėl madoje. 

Tiek madoje, kad atsiranda jaunų hipsteriškų prekinių ženklų, kurie ne tik pakuoja sardines į neįtikėtinai gražias pakuotes, bet ir kuria jų merchą. Arba tiek madoje, kad konservuota žuvis yra laikoma „hot girls food“ (angl. karštų merginų maistu).  Ir net nėra kuo stebėtis. Omega-3 riebalai, vitaminas B, kalcis – sveika, europietiškas pietų vaibelis – hipsteriška. Daugiau apie Hot Girls Food ir tai, kaip tam tikri ingredientai įgauna tokį statusą – VICE straipsnyje. 

+ 37 °C

Moliuskai kepa dar nepasiekę keptuvių

Kol už lango kaitina gera pirtelė, vis dažniau išsiilgstat rudens vėsos ir žiemos pramogų? Nieko, tie mūsų + 32 °C yra tikras mizeris, palyginus su tuo, kas vyksta už Atlanto.

Vakarų Kanadoje temperatūrai pasiekus aukštesnį nei + 37 °C stulpelį, moliuskai, austrės, midijos ir kitos jūros gėrybes ėmė kepti tiesiog paplūdimiuose. Katastrofinių karščių metu verslininkai neteko bent iki 40 % austrių.

Pasak klimato tyrėjų, tokios beprecendentės kaitros yra puikiausias klimato atšilimo pavyzdys, o ekstremalių temperatūros pokyčių su kiekvienais metais galima tikėtis tik daugiau.  Dar liūdniau – tokie įvykiai nebūtų įmanomi be žmogaus kaltės. Daugiau apie nelaimes užjūrio paplūdimiuose paskaityti galite CNN straipsnyje.

Rekordai

Ne viskas auksas, kas auksu žiba

Apie lietuviškas kainas jau paburbėjom – dabar galim pereiti prie niujorkietiškų. Niujorke yra įsikūrusi vietelė, žinoma dėl to, kad savo meniu siūlo net kelis rekordiškai brangius patiekalus. 

Sakydama „rekordiškai“, visai neperspaudžiu: burgeris už 295 dolerius ir ledų desertas už 1 000 dolerių yra oficialiai įtraukti į pasaulio rekordų knygą. Neseniai šį duetą papildė trečias patiekalas – bulvytės fri. Kaip tik šių metų liepos 13-ąją jos buvo įtrauktos į Gineso rekordų knygą kaip žemėje parduodamos brangiausios bulvytės fri.

Kuo jos ypatingos? Bulvytės pirmiausia yra blanširuojamos acte ir šampane, tuomet, siekiant išgauti purų vidų ir traškią išorę, dukart kepamos žąsų taukuose. Galiausiai, bulvės patiekiamos krištolinėje lėkštėje su orchidėjos žiedu – čia jos yra gardinamos triufelių druska, aliejumi ir valgomu auksu. Šalia patiekiamas ir Mornay sūrio padažas, taip pat gardintas triufelių aliejumi.

Prabangiąsias bulves pamatyti galite čia, su brangiaisiais ledais ar bugeriu susipažinkite spausdami jų nuorodas.

Šiukšlių amžius

Myli, nemyli, pakuotė, nepakuotė

Mano asmeninė rūšiavimo patirtis rodo – kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Pradėjusi akyliau domėtis rūšiavimu, pirmiausia susprogdinau plovimo mitą: rūšiavimui skirtos šiukšlės yra plaunamos rūšiavimo centre, tad namie jų plauti nereikia – kitaip dvigubai švaistysime vandenį. Vėliau išgirdau apie plastiko rūšis ir jų žymėjimą skaičiukais, todėl ne viską ėmiau mesti į rūšiavimo konteinerius. Galiausiai, perskaičiau naujausią @atlieku_kultura įrašą ir supratau, kad nieko nebesuprantu.

Pasirodo, su plastiko ir popieriaus rūšiavimu viskas gana paprasta: už pakuotės sutvarkymą sumokame pirkdami prekę, todėl visos pakuotės turi būti išmetamos į pakuotėms skirtus konteinerius, nepriklausomai nuo to, ar jos perdirbamos. Jokių vienetukų, septyntukų ir kitų paieškų. Kas pakuotėje, tą ir metame į rūšiavimo konteinerį.

Šį ir kitus svarbius patarimus rekomenduoju išsisaugoti Instagram įrašo formatu – bus visada po ranka. Ir pasekit @atlieku_kultura – bus mažiau medžių miške. 

Už jūrų marių

Į paplūdimį – su spagečių puodu

Jeigu reiktų įvardinti į paplūdimį dažniausiai su jumis keliaujantį užkandį arba patiekalą, ką pasirinktumėte? Įsivaizduoju, jog jeigu būtų atlikta visuotinė analogiško klausimo apklausa Lietuvoje, tarp dažniausiai pasirenkamų variantų tikrai būtų sumuštiniai, arbūzas arba tiesiog visokio plauko radleriai.

Tuo tarpu už Atlanto viskas kitaip. Vos prieš savaitę portalas Eater pasidalijo straipsniu apie JAV gyvenančių Dominikos emigrantų paplūdimio tradicijas bei empaguetadas – spagečių patiekalą. 

Kodėl spagečiai? Pirmąkart į Dominikos respubliką atkeliavę dar XIX a. pabaigoje, spagečiai dominikiečių virtuvėse įsitvirtino 5-ajame dešimtmetyje, diktatoriui įsakius atverti makaronų fabriko duris. Kaip tik tada makaronai tapo pigesni už ryžius, plantanus, mėsą ar net pupeles ir negrįžtamai įsiliejo į šios kultūros virtuvę. Ne ką mažiau svarbu ir tai, kad dominikiečiai į paplūdimį keliauja tikrais būriais – kas geriau pamaitins minią, negu milžiniškas puodas makaronų.

Labai gražus ir nostalgiškas straipsnis – Eater portale.