Pirmoji Japonija Lietuvos knygynų lentynose pasibaigė. Prasideda antroji!
Skaityti naršyklėje
Labas rytas ir tau, Fuji-san!

SPECIALUS PRANEÅ IMAS
Vėl prasideda

Metai po “Kaip veikia Japonijos” kelionių lietuviškose knygų lentynose vėl nuėjau pas Sasaki-san, savo kirpėją, savo žirklėmis ir pirma japoniška istorija pradėjusį 300 puslapių trukmės nuotykį. “Tai kur tiek laiko buvai?” - klausia. Paaiškinau, kad buvau trumpam grįžęs papasakoti Europai, kaip jis mane kerpa. Jam juokinga, bet aš iš kuprinės traukiu jam parodyti jo skyrių. “Negąsdink, dabar turėsiu ieškoti, ką tau toliau pasakoti!” - dabar sako Sasaki-san ir grįžta prie mano plaukų kirpimo, kuris, kaip jau man įprasta, yra ir Druskininkai: plovimas dukart, nugaros masažas ir profilaktinis nusilenkimas triskart. Reikalas tas, kad net ir specialiai neieškodamas, ką man galėtų papasakoti, kiekvienas apsilankymas pas Sasaki-san yra savarankiška istorija. Jam sunku suprasti, kaip kam nors galėtų Lietuvoje galėtų būti įdomu klausyti apie jo manevrus kirpykloje, jo pokalbius su žmona ir vakarienes. Aš suprantu, kodėl jis nesupranta, nes taip pat jausčiausi, jei japonas žiūrėtų į mane per lietuvišką vakarienę ir dar imtų viską užrašinėti. Bet kasdienybė yra magiškas būdas suprasti šalį, jei į ją žiūri iš kitos sienos pusės.

Salų šalis yra plačios savo kultūros įkaitė, todėl wabi sabi, ikigai, kaizen ir miškų terapijos jau gyvena atskirą gyvenimą ir nekontroliuojamos keliauja po pasaulio knygynus. Japonija neturi laiko įsiterpti ir papasakoti apie neparadinę savo realybę ir gyvenimo būdą be dramų ir aukštų frazių. Atėjusios iš gilios istorijos, pastarosios koncepcijos iš tiesų yra visuomenės pamatas, bet duoda vientisą ir tik galutinę išvadą: Japonija yra štai tokia. Kasdieniškų, Japonijai pačiai neįdomių momentų paieškos turi rimto potencialo sukurti nuo vadovėlių pabėgusį, realistiškesnį jos vaizdą. Parodytos detalės neduos aiškių atsakymų - užtat suteiks po naują kryptį platesnei jos gyvenimo interpretacijai. Knygos skyriai nerodys Japonijos, turinčios aiškias savo ikigai gyvenimo prasmes - užtat parodys laimes jų savaitgaliais beieškant prekybos centruose, pusryčių skrebučiuose ar parodys ašaras randant tas prasmes ne tokias, kokių visi tikisi. Niekas knygoje nedėlios sodų pagal netobulumą idealogizuojantį wabi sabi, užtat įsileis į namus, kur to netobulumo pilna natūraliai. Laiko sampratos bus perskaičiuotos ne romantiškai pasvirus prie berželio (bambuko?) žiūrint į gyvenimo tėkmę, o antspauduojant dokumentus savivaldybėje. Laikinumas pasirodys ne sakurų žiedlapių kritime, o vizite pas gydytoją vietinėje poliklinikoje. Maisto elegancija bus išreikšta ne per sušį, o vietinį baumkucheną. Kitaip sakant, pati Japonija nebus analizės objektas - kol mes žiūrėsime į nepraustas, knygai neruoštas jos dienas, ji toliau ramiai užsiims savo gyvenimu.

Knygynuose antroji Japonija ieškos ne tik skaitytojų, kurie turėjo pirmąją ir nori toliau, ne tik Japonijoje keliavusių ir norinčių jos emocijų tęsinio, ne tik norinčių Japoniją suprasti prieš tikrąją kelionę ten, bet ir tų, kurie Japonijai neturi visiškai jokių jausmų. Tai - nebūtinai knyga apie šalį, o didelės ir mažos temos apie tą pačią kasdienybę, tik kitoje pasaulio pusėje. Pažiūrėję į tai, ką veikia kitų žmonių Japonija, skaitytojai galbūt geriau supras ir tai, kaip veikia jų pačių Lietuva.

Iki pasimatymo po metų raÅ¡ymų, popierine â€œKĄ VEIKIA JAPONIJA” ir bÅ«simi jos skaitytojai.

2022, LEIDYKLA TYTO ALBA
KĄ VEIKIA JAPONIJA

Daugiau užuominų - artimiausiuose naujienlaiÅ¡kiuose. IÅ¡gyvenkim nuotykį kartu.

Andrius Kleiva, Tokijas
FACEBOOK? Bendraukime
INSTAGRAM?
Žiūrėkite
PERSIUNTĖ BIČIULIS?
Užsakykite sau
KITA Ä®PRASTA JAPONIJA - SAUSIO 2.
Nebenorite?

MailerLite