Valandos japoniškuose kavos namuose, gaivykla vasarai, japoniškos vakarienės receptas, japoniška Italija už kelias monetas
Skaityti naršyklėje
Labas rytas ir tau, Fuji-san!

Japoniją pasiekė skaičiais nenumatuojamas lietaus sezonas: termometras sako 34 laipsniai, bet situacija kur kas įdomesnė, nes oras pilnas 70% drėgmės - atrodo, kad pelėsis valgo kaulus. Tokia situacija smarkiai skatina daugiau galvoti apie lauko vengimą, laiką patalpose ir maitinimąsi, į kurį salų šalies žmonės žiūri ne kaip į reguliarų kalorijų metimą skrandin, o iškilmingą skonio, vaizdo ir jausmo pramogą. — AK 

DIDŽIOJI TEMA
Stebint laiką japoniškuose kavos namuose

Nagojos New Century nėra socialiniuose tinkluose, iki galo nėra net ir žemėlapiuose ir apžvalgų portaluose - niekas specialiai ten nevažiuoja. Bet New Century šalia tos paties sankryžos stovi jau daugiau nei 60 metų ir kiekvieną rytą sudėliojusi šviežius laikraščius, sumalusi kavos pupeles, pirmus svečius taip pat pasitinka lygiai 7:30. Dauguma New Century svečių sėdasi į tas pačias vietas jau 10 metų ir užsisako “to, kaip visada.” New Century yra 70 000 kissaten (kavos ir arbatos namų) bendruomenės dalis, auginanti ištisas Japonijos kartas.

Japonams kava ilgą laiką atrodė šlykšti, todėl kissaten istorijai prasidėjus link 1888 metų Kohikan kavinėje šalia Ueno parko Tokijuje, pašalinės veiklos buvo daugiau nei pačios kavos. Klientai turėjo prieigą prie biliardo stalų, kortų žaidimų ir dušo - patys suprantat, kad kavos reikšmė buvo minimali. Užtat kiekviena kissaten minutė buvo proga naujai diskusijai, kultūrinei ir politinei idėjai. Biliardo stalų ir dušų skaičiui ilgainiui krintant ir kavos kiekiams augant, kissaten dar labiau subrendo kaip poilsio ir minčių generavimo erdvės. Po karo nebeliko ir pradinio kissaten privilegijuotumo - dabar kavos momentai laukia visų, nepriklausomai nuo kultūrinės ar politinės bendruomenės.

Nors tekstas viršuje jau gal sudarė priešingą vaizdinį, šiandienos kissaten nėra nugludinto komforto zonos su bevieliu, indie pop fone, studentais baristom ir sofom iš IKEA. Kissaten, būtinai pavadinti perdėtai prašmatniu užsienietišku pavadinimu (Siesta, Star, Bonbon, Edelweiss, New Century irgi), sustoję ties savo įkūrimo šaknim - architektūra, personalu ir kavininiais patogumais. Sienos apsikabinusios plakatus ir nuotraukas iš vietinių rajonų keliais dešimtmečiais atgal, o grindys laiko sunkias medines kėdes ir stalus, blankiai nušviestus karalienės miegamojo stiliaus grandioziniais šviestuvais. Įžangą į kissaten papildo išskirtinai klasikinė muzika.

Užsakymo priimti dažniausiai ateina ankstesnės ar vėlesnės savininkų kartos atstovai, lankytojų palydimi tokiais komentarais, kaip “Oho, kaip Yamada-san pražilęs - prieš 20 metų atrodė geriau, o dabar žiūrėk, kas belikę iš žmogaus”, “Anos pusbrolis taip gražiai nuaugęs. Girdėjau, kad net į Tokiją mokytis išvažiavo” - taip, jau matau, kaip prisimenate savo šeimos Kūčių vakarienę. Apie meniu galėčiau kalbėti ilgai, bet užteks pažinoti pačią kissaten širdį: užpilamos kavos ir rytinio skrebučio kompleksą su kiaušiniu už maždaug 4 eurus, morningu vadinamą. Manęs jis ilgą laiką neįtikino, bet ilgainiui tą elementarumą sieji su kissaten erdve, gerais pokalbiais ir jo pats imi ieškoti - tai ir yra kissaten paslaptis.

Prie rytinių skrebučių prasideda masiškos diskusijos ir aš tai matau kaip nemirusį priešinternetinį pasaulį - skaitydami laikraščius, klientai apkalba šeimas, politiką, koroną ir vis parodo vienas kitam popierines nuotraukas. Aš noriu tikėt, kad dalis japoniškos sielos pamatų stovi ant kissaten kojų, nors pati Japonija tuo šiandien įsitikinusi ne iki galo. Sėdėt, kalbėtis, skaityt laiką - tam nebėra laiko, todėl Starbucks, Tully’s ir kitos greitakavės vietos ima srautus iš kissaten. Ypač jaunesnes kartas, kurios skundžiasi nenorinčios būti tarp dažniausiai vyresnės kissaten mylinčios kartos ir mieliau sėdi greitakavėse, patogiai įsikūrusiose prie geležinkelių stočių ar prekybos erdvių.

Dėl to kissaten nyksta, ir jų ateitis iki galo nenumanoma. Bet aš visada prisimenu tą patį New Century Nagojoje ir šeimos kavą po bičiulio senelio laidotuvių. Užsakymą atnešęs savininkas tądien padėjo vienu puodeliu daugiau - su pienu, be cukraus. “Čia seneliui. Kaip visada” - nusilenkė.

Kad ir kaip besikeistų Japonija, aš tikiu, kad tokios vietos, dešimtmečius mylinčios bendruomenes ir mylimos bendruomenių, tiesiog negali neišlikti.

PIRKINIAI
Juvelyrinių vaisių pasaulis

Lietuvos seneliai, kiekvieną rudenį duodantys “valgyk dar, nes dar balkone padėta” dydžio obuolių maišus neturėtų žinoti, kad už vienetą japonai moka virš euro, nes mestų savo gyvenimus ir kaipmat eksportuotų save į Japoniją jų pardavinėti. Japonijos vaisių industrija tampa vis populiaresne tema užsienio žiniasklaidoje dėl savo kainų, kurias praeitą savaitę aplankytoje turgaus stiliaus vaisių ir daržovių parduotuvėje japonai noriai moka:

4 obuoliai - 6 eurai

2 persikai - 6 eurai

1 melionas - 6 eurai
2 mangai (ekstremalus pavyzdys) - 35 eurai


Nematant konteksto sunku pateisinti tokią dramą, bet reikėtų suprasti, kad: 1) Visi šitie vaisiai auginti ant japoniškos žemės, o kitokiems patekti beveik neįmanoma dėl milžiniškos importo mokesčių sienos - japoniški ūkininkai akylai saugomi. Bananai, kiviai ir dar keli vaisiai yra pigios išimtys, kurios prastai auga čia pat vietoje. 2) Tik į 27% japoniškos žemės gali smeigti daigus - visa kita kalnai, todėl ir produkcijos labai nedaug. Ta, kuri išgaunama, individualiai glostoma, užklojama ir rikiuojama į liniuote matuojamas eiles (nemeluoju nei apie vieną). 3) Vaisiai turi dovanos ir prašmatnios progos statusą. Melioną pjaustai į plonas skilteles, pateiki jas dvi po pietų arba dovanoji supakuotą per apsilankymą bičiulio namie. Todėl stiprus JA (Japonijos agrikultūrinis kooperatyvas) nustato ir laiko aukščiausius vaisių standartus, neleidžiančius menkiausių įbrėžimų ir nubrodzdinimų.

Tuo tarpu aš pasiduodu dėl obuolių ir lieku prie pigių bananų.

VIETOS
Japoniška Italija už kelias monetas

Saizeriya užkandinių tinklą Japonija savo galvoje laiko atvejams, kai vėlai grįžta iš darbo, nenori užsiimti jokiomis mintimis apie ėjimą į prekybos centrą ir išleistus pinigus valgant ne namie. Saizeriya save vadina itališko maisto vieta ir viskam taiko ekstremalias kainas - trieurės picos, 300ml vyno ąsočiai, trieurės sraigės (sako, lietuviškos), aštuoneuriai steikai ir daugiau. Žinoma, italams to maisto nereikėtų rodyti taip pat, kaip ir trieurio restoranų dizaino, kurį galėčiau atgaminti savo bute, pridėliojęs Dovydo skulptūrėlių ir ant tapetų užklijavęs kelias freskas. Bet aš, net ir žinodamas, kad mano lėkštės turinys bent pusiau išverstas iš vakumuotų plastiko maišų, kartą į mėnesį apsėstas ten valandas leidžiančių vidurinių mokyklų mokinių, maišančių gerk-kiek-nori dvieurio gėrimų baro skysčius, tyliai valgau ir džiaugiuosi, kad galiu trumpam išvengti susitikimo su savo šaldytuvu.

RECEPTAI
Omurice vakarienė: taip, ne suši, bet irgi Japonija

Žinau, kad lengviausia įsivaizduoti japoną, po darbo vakarienei prisilankstantį sušių, bet iš tikrųjų niekas tokių avantiūrų nesiima, nes nėra laiko, o restoranai savaitgaliais sugeba geriau. Kasdienėms vakarienėms ofisų Japonija kepa elementariai skanius patiekalus - tokius, kaip omurice, populiarų ir dosniai sotų omleto hibridą, gimusį Tokijuje. Omurice nekelia geografinio streso, todėl net ir atsidarę lietuvišką šaldytuvą jau turėsit viską, ko reikės jam pagaminti. Tai kodėl ne?

0. Ko ieškoti spintose. Virtų ryžių, kiaušinių (vienai porcijai - 2), pieno, vištienos arba kumpio arba sojos mėsos, virtų žirnelių, grybų, druskos, pipirų, pomidorų padažo
, svogūnų.

1. Ruošiate įdarą. Keptuvei atiduodate svogūnus, mėsą, grybus, virtus žirnelius virtus ryžius, druską, pipirus ir pomidorų padažą. Kepate ir maišote į vientisą masę.

2. Ruošiate pagrindą. Kiaušinius gerai praplakę drauge su pienu, įdėję druskos ir pipirų, atiduodate keptuvei ir pakepate vieną pusę. Gerai pakepę omletą, išplečiate ant jo šalia laukusį įdarą. O tada hop - perlenkiate omletą pusiau, palikdami įdarą paslėptą po omletu.

3. Ruošiatės valgyti. Dedate į lėkštę ir ant omleto pomidorų padažu kažką užrašote - aš nejuokauju, tai - būtina (o vizualiniam tikslumui, nuotraukas pražvelkite čia).

GĖRIMAI
Gaivykla vasarai

Atėjus kondicioneriaus orų sezonui, Japonija aktyviai ieško būdų išvengti dienų ligoninėse po stiprių perkaitimų. Skysčiai yra vienas būdas, bet vandenį nuobodu gerti, kad ir kaip reikėtų. Vienu žvilgsniu į tai, ką geria Japonija:

Pokari Sweat. Visada kenčiu stengdamasis atskirti pavadinimą nuo pačio gėrimo, kurio spalvinė konsistencija tikrai primena prakaitą. Tai yra elementariausias gėrimas, į kūną dosniai grąžinantis mineralus, tiesa, su atitinkamu kiekiu cukraus, tai visada dvejoju, kaip geriau: didinti riziką griūti nuo saulės smūgio ar cukraus.

Salty Lychee. Esu apsėstas sūriai saldžios skonių kompozicijos, todėl negazuotas saldžiai sūrus ličių gėrimas yra mano superherojus vėdinant kūną. Vaisiška, bet 170 kalorijų.

Žalioji arbata buteliukuose. Populiaresnė nei vanduo ir be gramo cukraus, žalioji arbata yra elementariausia japoniška kovos prieš karštį priemonė, o dar ir pilna kafeininės energijos. Lietuviškas liežuvis ne iškart priima arbatos kartumą, bet vienakąrt pripratęs užmiršti vandenį.


Coolish. Legendiniai kiekvieną sezoną naujų eterio žvaigdžių palaikomi ledai, kuriuos išsispaudi ir geri. Nežinau, kaip tai padaro gamintojai, bet visą išgėręs gauni lengvą šalčio smūgį.

Yasai Seikatsu (Daržovinis gyvenimas). Vaisių ir daržovių sultys tiems atvejams, kai pasiduodi ieškodamas pigių vaisių ir daržovių ir nori laikinai apgauti savo kūną kuo nors sveiko.

Calpis. Pažįstamas Japonijos jau nuo 1919-ųjų, šitas gėrimas pateikia pieną naujoje gaiviojo gėrimo rolėje.

Andrius Kleiva, Tokijas
FACEBOOK? Bendraukime
INSTAGRAM?
Žiūrėkite
PERSIUNTĖ BIČIULIS?
Užsakykite sau
KITA JAPONIJA - BIRŽELIO 26.
Nebenorite?

MailerLite