Reikėjo šluoti, grėbti, pjauti, ravėti, be to, dar pagal ankstesnius susitarimus skambinti, pakalbėti, suderinti gausybę dalykų ir atsakyti į netikėtus skambučius. Darbas virte virė. Turėjome tobulai pasiruošti pirmųjų moterų vizitams. Aš nebežiūrėjau nei į laikrodį, nei į saulę - puoliau, griebiau, dariau, kad tik spėčiau kuo daugiau. Virginija pradėjo tylėti ir dairytis. - Kas nutiko? - klausiu. - Padarysiu riešutų ir vaisių kokteilį. - Gal vėliau? Padarome, ką pradėjome? - Kad jau pietų metas... - O jau išalkai? - Padarysiu tą kokteilį, ilgai netruks, išgersime ir dirbsime toliau, - ji nenusileido. Ai, pagalvojau, aš tai taip nepasielgčiau. Kentėčiau tą alkį, praeitų ir paskui, kai jau padirbėtume, prisikimščiau. Bet Virginija laikėsi savo. Kažin, kodėl? - Nes tai mano rutina. Nes tai mano HALT (nebūk alkana (ang. hungry), pikta (angry), vieniša (lonely) ir pavargusi (tired)). Jei dabar nesustosiu, tai paskui „prisikimšti“ man gali reikšti nebūtinai maistą (Virginija negeria jau beveik 20 metų, todėl ir laikytis taisyklių ji jau moka puikiai). Kelios gervuogės, bananas, mirkyti anakardžiai, migdolų pienas, žiupsnelis cinamono - viskas į plaktuvą, ir štai mudvi sočios iki vakaro. - Kuo ten baigėme? - teiraujasi Virginija, dėdama taures į indaplovę. - Planais ir tvarkaraščiais. Pratęskime, - mano pasaulis nesugriuvo. Atvirkščiai, aš jaučiuosi stipriau - juk taip ir aš laikausi rutinos. Ačiū, Virgute. |