Kodėl yra žmonių, kuriuos aš vadinu kaštonais?

Todėl, kad kai žiūriu į jų išorę ir į jų vidų, atpažįstu tuos, kas gyveno ar gyvena kevale. Bet dygus, lipnus, aštrus, spygliuotas kevalas dūžta ir to, kas atrodė į rankas paprastai nepaimamas, nebent už kotelio ir tai – neilgam, o jau ką kalbėti apie prisiglaudimą prie širdies, nelieka. Viduje jis, pasirodo, ypatingai lygus, švelnus ir tyras.

– Kodėl taip atsitinka?

– Ir kas atsitinka dėl to?

JAV terapeutė Susan Forward įvardija, kas sudaro „Didžiąją Paslaptį“:

„Didžiąją Paslaptį“ sudaro trys komponentai:

1. Girtuokliaujantis žmogus neigia esąs alkoholikas, nors visi faktai rodo ką kita, o jo elgesys baugina ir žemina kitus šeimos narius.
2. Kad ši problema egzistuoja, neigia alkoholiko partneris ir dažnai – kiti šeimos nariai. Jie paprastai pateisina geriančio žmogaus elgesį tokiais posakiais: „Mama geria tik tam, kad truputį atsipalaiduotų“, „Tėtis užkliuvo už kilimo“ arba „Tėtis neteko darbo per bjaurų viršininką“.
3. Šeima stengiasi išsaugoti „normalios šeimos“ įvaizdį, kuriuo bando įtikinti vienas kitą ir aplinkinius“.[1]

Baisiausia dalis, matyt, yra ta, kad kai vaikas mato (o jis tikrai mato, žino, girdi ir supranta), bet patys artimiausi jo žmonės (tėvai, seneliai, gal auklėtojai) nutyli, apsimeta, neigia, tai vaikas nemano, kad čia jie meluoja (kaip ir yra). Jis tiki, kad čia JO galva yra nesveika. Toks nuolatinis būvis palieka siaubingus įspaudus ir paskui visą gyvenimą tokiam žmogui reikės klausti savęs ir kitų „Ar aš normalus?“.

[1] Susan Forward. Toksiški tėvai, Vaga, 2018. P. 81

Ar aš žinau tris pagrindinius būdus, kaip padėti į krizę patekusiam vaikui?

Štai atsakymai:

1. Būkite su juo , tiesiog būkite. (angl. „Healing Is Being“).
2. Stebėkite ir mylėkite.
3. Ieškokite žinių apie priklausomybių specifiką, kreipkitės į priklausomybių konsultantus.

Paprasta? O pabandykite.

Namie vaikų neslėpkite pakampėmis. Nesakau, kad juos reikia kišti girtam tėvui ar motinai į glėbį, priekaištaujant „ar matai su kokiu gyvuliu man reikia gyventi?“, bet ir neužrakinėti vaikų kambarių, kai į namus grįžta įkaušęs šeimininkas. Jis matys, kaip vaikas verkia ir jam bus gėda. Kitąkart, tikėkimės, susiturės bent jau jų, nekaltųjų, akivaizdoje.

Kaip konkrečiai padėti:

1. Kalbėkite su vaiku – tam tikru būdu (jokių paslapčių!)
2. Įvardykite, kad tai, kas vyksta – tai vyksta, jam nepasirodė ir nesivaidena – sukursite pasitikėjimą ir nuraminsite
3. Įvardykite, kad tai krizė ir mes visi ieškome būdų, kaip iš jos išeiti – sukursite atvirą santykį
4. Nuraminkite ir įsitikinkite, kad jis suprato – tai tikrai ne jo kaltė. Kartokite tai nuolat.
5. Aiškinkite, kad taip būti neturi, negali, taip negerai, tai nėra norma, tai tik epizodas.
6. Apie viską kalbėkitės su vaiko mokytojais, auklėtojais – sąmoningose mokyklose yra krizės atvejų analizės komandos, jos reaguos (vaikui nežinant ir nepastebint)
7. Atsipalaiduokite vaikui maloniais būdais, leiskite jam rinktis, priimti sprendimus, nenugalinkite vaiko – tegu jaučia, kad su juo tariamasi
8. Nevertinkite vaiko, kaip „mažo nelaimėlio“, „aukos“ – visko nutinka, imamės spręsti
9. Išlaikykite rutiną ir dienotvarkę

Vaikui sunku patirti bet kokias netektis, net tas, kurios mums gali atrodyti naivios ar juokingos. Mirė šuniukas? Draugė nedavė rogučių? Darželyje grupiokas pasijuokė iš rožinės užkandėlės? Traukiny liko mylimiausias žaislas? Trys susimokę atėmė kuprinę ir nustūmė nuo pusnies? Vasarą už apykaklės juokais pripylė šalto vandens?

Tai ne juokai. Tai jų netektys, tai jų skausmas. Jie netenka reputacijos, statuso, pozicijos. Nekalbant apie persikraustymą, ligą, išsiskyrimą, tėvų barnius – čia praradimai gilūs kaip šuliniai. O dar labiau nekalbant apie smurtines netektis – mirtis, savižudybes.

Todėl vaikai turi būti atjausti, suprasti ir nenuvertinti.

Kada paskutinį kartą atsitūpiau savo vaiko akių lygyje ir pasivaikščiojau taip bent valandėlę? Pabandysiu – pasaulis atrodys kitoks.