Netikėti lietaus kiekiai, Olimpinių žaidynių gelbėtojų paieškos, internetinės vakarienės karantine, nekviesti tokijiečiai, maišelių Japonijos pabaiga ir kava gestų kalba.
Skaityti naršyklėje
Labas rytas ir tau, Fuji-san!

DIDŽIOJI TEMA
Pusė metinio lietaus per savaitę

(Nuotrauka: Chunichi Shimbun)
Iki antro aukšto upės vanduo garantuotai nekils. Laikui atėjus ten ir bėgsiu gelbėtis.” - NHK vakaro žinioms sakė 80-metis Hitoyoshi mieste gyvenantis Fuchigami-san. Jis klydo ir naktį patvinusi upė peržengė antrą aukštą. Antrame aukšte pasilipęs ant kėdės Fuchigami-san prastovėjo aštuonias valandas, kol buvo išgelbėtas specialiųjų pajėgų. 65 žmonės žuvo.

Toks yra japoniškas lietaus sezonas: gali tikėtis lietaus kiekvieną dieną nuo birželio iki rugpjūčio, bet niekada nežinosi, kuriais metais debesys pasisuks tavo rajono kryptim ir per savaitę išmes pusę metinio lietaus, upėmis nuplausiančio namą, šeimą, gyvenimą.

Vakarų Japonija visada lietaus iškenčia gausiausiai, bet klimatui išprotėjant, katastrofinių metų, tokių, kokių Fuchigami-san iš Hitoyoshi miesto ir vėl negalėtų tikėtis, gausėja, ir artimiausiais dešimtmečiais katastrofinių lietaus sezonų daugės.

Technologiškai Japonija pasiruošusi fantastiškai ir už bet ką kitą geriau žino, kaip nuspėti savo tragiškai emocingą gamtą. Visų šįmet ilgainiui patvinusių upių lygis iš anksto buvo akylai sekamas centimetrais, vaizdas iš skirtingų upės vietų transliuojamas internetu, o lietaus ir upių vandens pavojingumo lygiai kartojami internete ir televizijoje (jei turėsite laiko, aš išvis rekomenduoju pasklaidyti Japonijos meterologinės tarnybos tinklapį ir pasimėgauti specialistų šokiu su duomenimis). Bėda ta, kad net ir turint pažangiausią duomenų bazę, visada sunku save įtikinti, kad šįkart laikas atėjo tau.

Kaip Lietuvai, žiūrinčiai į Japonijos tragedijas iš toli, taip ir kiekvienam čia asmeniškai tragedijos dažnai atrodo esančios šalia, bet ne paties namuose. Kad ir kaip gerai pažinotum savo gamtos užmojus, niekada negalėsi įtikėti gyvybę, namus, šeimą atimsiančios tragedijos galimybe. Todėl taip pat skaudžiai verki šalia iki antro aukšto upės purvo pritvenktų namų. Taip pat kartais nusprendi likti namuose ir tiki, kad, na, šįkart turėtų būti gerai, ir, deja, nespėji savęs išsaugoti.

Diena po katastrofos žurnalistams stojant prie šlapių, sulaužytų namų, daugelio savininkų emocija vienoda: milžiniška nežinia nuo ko pradėti. Tiesa, tie patys savininkai spėriai atsakę į klausimus ir nusišluostę ašaras, jau tą pačią dieną toliau ėjo tęsti valymo ir atstatymo darbų. Kai kurie jų, padedami to paties regiono savanorių (iš kitų važiuoti negalima dėl koronos) tuos darbus jau buvo įpusėję. Tokia yra ir amžiais buvo Japonija. 

Gali užlieti du aukštus, sulaužyti namus, bet salų šalies žmonių, bandomų nuo pat visko pradžios, nesulaužysi.

RINKIMAI
Olimpinių žaidynių gelbėtoja

Po Tokijo gubernatoriaus rinkimų prieš kelias savaites NHK paklausė balsavusiųjų: ką norėtumėt daryti su Olimpinėmis žaidynėmis? 21% neturėjo nuomonės, 27% sakė, kad reikia organizuoti, kaip numatyta. Žiūrint į kitą pusę, 36% pasakė, kad reikia visiškai stabdyti, 17% - pakartotintai vėlinti. Nuoširdžiai lauktos vilties, ekonominio atsigavimo ir globalių pokyčių žaidynės Tokijuje galiausiai virto besitęsiančia problema, kurią kažkam reikės tvarkyti. Tuo turės užsiimti ir gubernatoriaus rinkimuose antrai kadencijai net 59.7% balsavusiųjų išrinkta Koike-san, esanti aktyvi Olimpiados palaikytoja, tačiau net ir jai bus sudėtinga įtikinti į koronos neužtikrintumą palinkusį Tokiją.

Sakoma, kad dabartinis atidėjimas kainuos papildomus 2-6 milijardus dolerių, todėl apie dar vieną atidėjimą ar atšaukimą kalbama nedrąsiai. Koike-san kol kas užuominomis mini renginio paprastinimą: galbūt be atidarymo ir uždarymo ceremonijų ar su mažesniais žiūrovų skaičiais. Bet žiūrovai ko gero bus lengviausiai sumažinama problema. Koike-san turės galvoti ir apie kitą, didesnę: kaip sugrąžinti olimpinę meilę į tokijiečių širdis.

INTERNETAI
Karantino vakarienių superherojė

Naomi Watanabe Japonijoje ir pasaulyje išgarsėjo būdama Beyonce. Pasiėmusi mikrofoną, apsirengusi iškilmingais drabužiais ir išmokusi dainų žodžius, ji lėkdavo į scenas ir iš visų jėgų, bet labai profesionaliai draskydavosi. Santūri šalis iškart įsimylėjo Watanabe-san už laisvę, individualumą ir nulį siekio įrodyti kažką kitiems, ir štai ji šiandien - su kontraktais teatruose ir dar didesne japonų meile internetuose.

Koronos proga namuose užsisėdėjusiai Japonijai Watanabe-san sugalvojo netikėtą dovaną: gyvas vakarienes internete. Pamojavusi samčiu iš virtuvės, Watanabe-san dvi valandas valgo kepsnį (“Omg, žiūrėkit, kaip iš kepsnio teka sūris! Sūriukas, sūriukas, aš dabar pavalgiukas!”), traukinio konduktoriaus balsu anonsuoja lupanti persikus ir atsakinėja į žiūrovų klausimus apie serialus. Žiūrėjusių kiekvieną transliaciją? Link 3 milijonų. Watanabe-san parodė, ko reikia nuo viruso pavargusiai Japonijai: mažiau pasaulinių dramų ir daugiau nuoširdžių vakarienių.

KELIONĖS
(Ne)kviestų svečių atostogos

Ieškodama būdų gaivinti ekonomiką ir Japonijos žmones, šalies Vyriausybė sukonstravo labai geranorišką Go To kampaniją su kone 11 milijardų eurų biudžetu. Vyriausybės kvietimas: keliaukite Japonijoje, leiskite pinigus regionuose, mes jums grąžinsim pusę kiekvienos nakvynės sumos iki 200 eurų ir dar duosim kuponų vietinėms pramogoms. Sunku nesutikti su kvietimu gelbėti ekonomiką nuo karštųjų versmių ar Okinavos paplūdimio. Bet nauja koronos banga pasivijo Vyriausybę (naujienlaiškio metu - iki 600 atvejų perdien), ketinusią pradėti kampaniją kaip tik liepos 22-ąją, ir vėl grąžino prie klausimo: aha, tai žmonės ar ekonomika? Klausimas ir Japonijai: lauktas poilsis ir pagalba regionams savo turistiniais pinigais ar pratęstas poilsio laukimas ir pagalba regionams viruso neskleidimu?

Požiūris paaiškėjo netrukus: internetai burzgė “go to, bet ne dabar”, peticija surinko 150,000 balsus, o Mutsu miesto meras sakė “Uždarysiąs visas turistines vietas, jei atvažiuosit”. Tvirtai laikiusis įsitikinimų visą savaitę, dieną prieš šį naujienlaiškį Vyriausybė rado sprendimą: iš akcijos išimti infekcijų lyderį Tokiją (tiesa, ne vienintelį su augančiais skaičiais), kurio miestiečiai jau ilgą laiką nužiūrimi kaip šių dienų priešai kituose miestuose. Atidėję savo Olimpiadą, gausime atidėti ir savo atostogas.

GAMTA
Maišelių Japonijos pabaiga

Plastikiniai maišeliai yra klasikinis pavyzdys norint atakuoti rūšiuojančią Japoniją: girdi, rūšiuoja, bet tai o kaip siaubingai vartoja. Taip, iš esmės kiekvienas parduotuvės vizitas yra proga papildomam plastikiniam maišeliui - būtų 3kg agurkų, servetėlės, ar lankstinukas. Taip todėl, nes ant plastikinio maišelio Japonijoje laikosi dalis aptarnavimo kultūros - paprastai įduotas į rankas, produktas neužbaigia mandagumo proceso. Vis tik tai nuo liepos 1-osios išgyveno revoliuciją: žvilgčiodama per kitų ekošalių petį, Japonija teisiškai užbaigė nemokamų plastikinių maišelių gyvenimą. Nors mokami maišeliai parduotuvėse dabar įkainoti 1-5 euro centų lygiu, tai jau yra rimta psichologinė riba persvarstyti savo gyvenimo pasirinkimus. Verslams tai yra proga užversti pasiūlą skirtingų formų ir spalvų ekokuprinėmis, keliančiomis kolekcionieriško susidomėjimo jausmus.

Tiesa, reikia pasakyti, kad nors pokalbiuose ir suskamba dramatiškai, plastikiniai maišeliai iki šiol sudarė tik kiek daugiau nei 2% visų šalies plastikinių šiukšlių. Ir nors kasdieniškiausias plastikas gali būti gera pradžia veiksmams nuo savęs, Vyriausybės siekis iki 2030 sumažinti plastikines šiukšles 25% turės būti įgyvendinamas ir kitais būdais.

BENDRUOMENĖS
Kava gestų kalba

Į mano japoniškoje gimtinėje Kunitachi atsidariusį gestų kalbos Starbucksą, penktą pasaulyje, žiūrėjau dvigubais jausmais: milžiniški plojimai už būdų suteikti vienodas galimybes visiems paieškas, bet ar tuo užsiimti viename padalinyje? Darbovietės skirtingiems žmonėms turi būti pritaikytos visur. Bet aš pats nuvažiavau ten, ir prie kavos bebaigdamas naujienlaiškį supratau, ką Starbucksas turėjo galvoje.

Kunitachi miestas pasirinktas įvertinant nuolatinį ir nuoširdų jo progresą įvairovės klausimais. Netoliese ir viena didžiausių šalies mokyklų klausos negalią turintiems moksleiviams, svarbiai miesto bendruomenės daliai. Užėjus į Starbucksą, jauti, kaip ta Kunitachi bendruomenės erdvė harmoningai prasitęsia ir ten. Negalios neturintieji visada įpratę būti natūraliai suprasti ir neiškoję būdų, o klausos negalią turintieji turi nuolatos taikytis. Starbucks Kunitachi mieste sėkmingai sukuria laisvės būti savimi erdvę, kurioje didžioji dalis baristų - klausos negalią turintieji, o gestų kalba - pagrindinis komunikacijos būdas. Klientams, kurie jos nemoka, Starbucks paruošė užrašų lenteles, o ekranuose nuolatos skelbiamos trumpos gestų kalbos pamokos. Tos pamokos klientų čia pat ir išbandomos - vieni išeidami rodo ačiū, kiti - iki susitikimo. Kiek suklydusius draugiškai pataiso gestų kalbos ekspertai už kasos. Ačiū, Starbucks, už gražią platformą kartu mokytis ir kartu suprasti.

Andrius Kleiva, Tokijas
FACEBOOK? Bendraukime
INSTAGRAM?
Žiūrėkite
PERSIUNTĖ BIČIULIS?
Užsakykite sau
KITA JAPONIJA - LIEPOS 31.
 Nebenorite?

MailerLite