Valstybės dovanos leidžiantiems pinigus, dešimtys būdų užmokėti, įlipti į traukinį ir lojalumo pamokos kaupiant parduotuvių taškus
Skaityti naršyklėje
Labas rytas ir tau, Fuji-san!

Birželio pabaiga skelbia bonusų sezoną, kurio metu Japonijos kompanijos dėkoja savo darbuotojams už pastangas ir pildo jų sąskaitas kelių atlyginimų dydžio premijomis. Koronos nukankintos kompanijos šįmet jas mažina: Japan Airlines nuskėlė pusę, HIS kelionių agentūra nupjovė visą. Bet net ir sumažėjus pajamoms, bankai, kortelių kompanijos ir valstybė ieško būdų, kaip skatinti Japoniją leisti. Pašnekėkime apie dešimtmečius besitęsiančius įpročius mokėti ir dešimtis bandymų juos keisti. — AK 

DIDŽIOJI TEMA
Mokant Japoniją skaitmeninių pinigų laimių

Finansinį gyvenimą Japonijoje pradėjau skirtingose parduotuvėse įnirtingai ieškodamas, kas iš manęs norės paimti pinigus. Kiekvienas kasininkas mano kortelę atmesdavo taip, lyg už daržovės mėginčiau atsiskaityti Monopolio pinigais. Iš esmės taip ir buvo, kaip vėliau banke man paaiškino: “Šita kortelė - juk pinigų kortelė.” Aha, ačiū, nežinojau. “Ji skirta ne mokėti, o bankomate pinigams paimti.” Kortelė. Pinigams paimti.

Atsidaręs sąskaitą drauge su, kaip jau dabar ją pažinojau, pinigų kortele, drauge gavau ir pinigų knygelę, kurią įdavęs bankomatui galiu gauti detalų sąskaitos išrašą, paruoštą dedikuoto ir stebinančiai genialaus roboto lygio spausdintuvo, sugebančio versti knygelės lapus, atpažinti suspausdintus duomenis, ir integruoto į kiekvieną bankomatą. Kiekvienas toks popierinio progreso žingsnis dėl šalies, stovinčios ant grynųjų pinigų.

2016-aisiais kaimynams kinams (60% mokėjimų) ir korėjiėčiams (89.1% mokėjimų) braižant kortelėmis ar skanuojant ekranus, tik 18.4% japonų mokėjo ne grynaisiais (tuo tarpu tą darė 42% lietuvių - vienas žemiausių skaičių ES). Šaknys paprastos: nusikaltimų lygiai - pavydimai žemi, o valiuta - užtektinai stabili, o per amžius prie grynųjų čiužiniuose įpratintą vyresniąją japonų kartą jau sudėtinga įtikinti naujomis technologijomis. Jūsų žiniai, Japonija net įpratusi kas 20 metų pakeisti visų banknotų dizainą tam, kad išvengtų padirbinėjimų. Artimiausias - 2024, ir jau aišku, kad nuo didžiausios 10 000 jenų kupiūros į vartotojus žvelgs Yukichi Fukuzawa, pirmasis Lietuvą aplankęs japonas.

Bet intensyvaus duomenų kolekcionavimo eroje sunku gyventi vien popieriumi, ir Japonijos vyriausybės nereikėjo ilgai įtikinėti pinigų plovimo prevencijos ir statistinio žvilgsnio į japonų išlaidavimą argumentais: nuspręsta ilgainiui judėti bekupiūrės visuomenės link. Minėdama skausmingą dviprocentį PVM kėlimą praeitą spalį, vyriausybė tuo pačiu pakvietė visuomenę: eikit leist pinigų kortelėm ir kodais, o mes grąžinsim iki 5% nuo visko akcijoje dalyvaujančiuose parduotuvėse.

Šią savaitę su birželio pabaiga, valstybei išdalinus 6.4 milijardo eurų, baigėsi ir 9 mėnesius trukusi 5% grąžos šventė. Žinoma, naudodamasi paskutinėm akcijos valandom birželio 30-ąją Japonija intensyviai pirko sofas ir šaldytuvus, bet ar būta didesnio efekto?

Prie ekonomikos gaivinimo ir nupopierizavimo šventės prisidėjusi mano rajono daržovių krautuvės savininkė 84-erių Koike-san į morkas atsako kortelių aparato švystelėjimu: “Žinau tik tiek, kad akcijos proga šitą daiktą gavau nemokamai, vietoj 5% kortelių kompanijom atiduodu tik 2%, o klientai renkasi parduotuves, duodančias 5% atgal. Viskuo kitu pasirūpino sūnus.” Koike-san - viena iš milijono nedidelių parduotuvių, prisidėjusių prie akcijos. Ir nors tas milijonas užpildė valstybės tikslą tik 60%, bent 90% visų savininkų korteles ims ir pasibaigus akcijai.

Į viršų ėmė lįsti visos iki tol pelkėse lindėjusios mokėjimų paslaugos, kurtos įspūdingo asortimento kompanijų: nuo pašto, telekomunikacijų kompanijų iki naudotų daiktų parduotuvių ir convenience parduotuvių kioskelių - visiems norėjosi pavalgyti iš skaitmenizacijos. Nors kelios kompanijos spėjo ir nulūžti, ir patekinti vartotojų duomenis, didesnė pasiūla sukūrė bekupiūrius mokėjimus kviečiančią aplinką. Prieš kelis metus ant parduotuvių savo kortelės lipduko ieškojusieji dabar gali iš piniginės traukti beveik bet ką. Vartotojų balsas pozityvus: 80% išbandžiusiųjų mokėti ne kupiūromis akcijos metu tokius mokėjimus tęs ir toliau.

Neturiu, ką pasakyti, apie vartojimo padidėjimą (kad tave kur žaibai trenktų, korona), bet tikslas bent šiek tiek nukreipti japonų akis į gyvenimą už popieriaus įgyvendintas: 2019-aisiais nekupiūrinių mokėjimų buvo jau 26.7%. Išlaikyti prie to įpratusius vartotojus ir parduotuves pavyks, bet ką reikės daryti toliau, norint kortelizuoti nedideles parduotuves, dabar jau turėsiančias mokėti didesnius kortelių mokesčius? Kokias benuolaidžiais būdais reikės įtikinti dar daugiau vartotojų (ypač vyresnės kartos)? Kelias kartas popierinių pinigų dizainų reikės pakeisti, kol Japonijai jie ims neberūpėti?

MOKĖJIMAI
Lojančios ir visos kitos kortelės

Tai kuo atsiskaitysite?” klausimas Japonijos krautuvėje - erdvus ir komplikuotas. Lietuviams elementariai trinktelint aparatą kortele, japonai kasininkams anonsuoja vis naują atsiskaitymo būdą. Kai būdų užmokėti - bent kelios dešimtys, yra apie ką pagalvoti.

Visų pirma, gali svarstyti apie visą plastikinę kreditinių rikiuotę piniginėje ir rinktis, kuriuo iš dviejų ar trijų bekontakčių būdų skirtingais pavadinimais trinktelėsi aparatan. Gali prisiminti kitą plastiko dalį, kurią turi iš anksto pasipildyti aparatuose. Taip, o dar tos šešios mokėjimo programėlės telefone. Galiausiai, liesi telefono nugarėle, mosi QR ar skanuosi barkodą?

Ironiška, aišku, kad bekupiūrių mokėjimų būdų pasiūla tokia dosni šaliai, kuri vis dar mėgsta popierinius pinigus, bet akivaizdu, kad didelėje ekonomikoje net ir labai maža visų mokėjimų dalis generuoja dosnius procentus mokėjimų paslaugų kūrėjams. Todėl tokia ir gausa - net ir niekuo su bankais nesusijusios kompanijos nori, kad būtent per jas ir jų platformas tekėtų pinigai. Jūsų dėmesiui - 4 tokios platformos ir jų būdai valdyti japoniškas pinigines.

Waon. 
Funkciniu požiūriu, Waon kortelė yra labai neįdomi paslauga - iš anksto pildai pinigais ir vėliau tapšnoji parduotuvėse. Tikrosios pramogos prasideda sužinojus, kad Waon pavadinimas įkvėptas Aeon prekybos tinklo, kuriam priklauso, ir yra tekstinė šuns lojimo išraiška japoniškai. Geriausia? Kiekvieno Waon mokėjimo metu kortelės aparatas suloja, pasveikindamas jūsų pirkinį. Nenuvertinkite lojimų - šitas mokėjimo būdas trečias pagal aktyvų naudojimą.

PayPay. 
Kalbant apie šaukiančius mokėjimo būdus, reikia įvertinti ir PayPay, pasakantį savo vardą po kiekvieno apmokėjimo. Tiesa, PayPay sumanus ir prišaukdamas savo klientus: nepraėjus net dviems metams po verslo pradžios, pastarasis jau stovi antroje populiarumo vietoje po kreditinių kortelių pagal aktyvų naudojimą. Sunku prieštarauti mokėjimo būdui, tokiam tolerantiškam net ir atbuliausiam mobiliam aparatui: duodi nuskanuoti kodą ekrane ir sumoki. Sunku buvo prieštarauti, aišku, ir krūvoms pinigų, kuriuos PayPay pradžioje dalino vien už jo naudojimą.

iD yra tas pats, kas jūsų Visa arba MasterCard bekontaktis mokėjimas, tik tiek, kad jis nėra nei Visa, nei MasterCard. iD, kurta japoniškos telekomunikacijų kompanijos ir aktyviai naudojama vietinių bankų, egzistavo jau ilgą laiką ir be jokios gėdos kuria bėdų Visa ir MasterCard, kurie įsibėgėjantys savo bekontaktiškumu pasaulyje nesugeba pasiekti japonų klientų. Panašu, kad ir nebesistengia: juokinga, kad net japoniškos Visa kortelės turi bekontaktę iD funkciją.

MerPay. 
Mercari yra internetinė naudotų daiktų krautuvė, o MerPay - jos įrodymas, kad mokėjimais tikrai gali užsiimti visi. Parduodi savo baldus, gauni taškus, eini jų leisti kavoms.

TRANSPORTAS
Traukinio bilietas per 0.1 sekundės

2000-aisiais aktyviai pradėdama konstruoti vietinę IC technologijos kortelių paslaugą, Sony nužudė japonišką traukinio bilietą. Į geležinkelio stotį su savim pasiėmęs IC technologijos kortelę, smegenis gali palikti namie: užuot svarstęs, kur išlipti, skaičiavęs atstumą, kišęs monetas į bilietų aparatą ir bandęs nepamesti to bilieto, tiesiog skanuoji kortelę įlipdamas į traukinį ir darkart iš jo išlipdamas. Kortelė įsimena maršrutus ir per 0.1 sekundę apskaičiavusi bilieto kainą, ją nuima nuo pildomos sąskaitos ir atidaro stoties vartelius. Ta pačia kortele dar gali ir už smulkius pirkinius atsiskaityti.

Nors su viena IC technologiją palaikančia kortele praeisi pro beveik visus geležinkelių vartelius Japonijoje, skirtingi regionai vis vien turi nuosavus transporto kortelių prekinius ženklus. O suteikti jiems kuo juokingesnius pavadinimus, kažkaip įkomponuojančius vieną iš IC raidžių ir persunktus paslėptom prasmėm, yra nacionalinis žaidimas.

Suica, rytų Japonija ir Tokijas. Įkvėpta “Super Intelligent Card” trumpinio, bet vėliau imta aiškinti “sui sui” onomatopėja, reiškiančia greitį. Specialiai tam sukurtas ir herojus pingvinas, skubiai sliuogiantis per vartelius. 

Manaca, Nagoya. Tiesiogiai verčiant, Manaca reiškia “vidurį”. Kur Nagoya? Šalies viduryje, aha.

Toica, Tokai regionas. Nes TOkai Ic CArd. 

Icoca, vakarų Japonija. Nes IC Operating CArd, o beje, tas pats žodis dar ir reiškia “eikime!”. Lietuviškas atitikmuo galėtų būti “eICime”, jei suprantat, ką tuo noriu pasakyt. 

Sugoca, Kyushu regionas. Nes Smart Urban Going CArd, bet ir, o siurprize, “super!” vietine tarme.

Tai tęsiasi ir toliau, bet jūs jau supratot esmę.

PARDUOTUVĖS
Žaidimai lojalumui įrodyti

Akivaizdu, kad mes azartiški. Europiečiai su tokiais neprasidėtų, ar ne?” - mane motyvuodamas įrodyti kitaip pakvietė draugas, kalbantis apie japoniškų parduotuvių taškų kortelių sistemas.

Lietuviškai aiškinant, japoniškas taškų korteles būtų galima įvardyti kaip nuolaidų korteles (Ačiū ir taip toliau), bet filosofija už jų visiškai kitokia. Lietuviškos nuolaidų kortelės dovanoja nuolaidas už ketinimą būti lojaliu, japoniškos - už užsidirbtą lojalumą. Kone kiekviena parduotuvė už pirkinius duoda atskiras korteles ir taškų, kurių dosniai prikaupęs vėliau gali keisti į nuolaidas ar leisti kaip pinigus. 

Kelis mėnesius pakaupęs taškus supratau, ką galvoj turėjo mano draugas: norėdamas bent ką sukaupti, taškų kaupimo strategijoms turi mesti dalį savo gyvenimo. Reikia svarstyti, kur ir kokią taškų kortelę galėsi naudoti, sekti “taškų dienas”, kuriomis taškų kiekis auga kelis kartus ir dalyvauti internetinėse loterijose, kuriose turi progą pasididinti savo taškų kiekį. Galiausiai prasideda šnekos apie taškų augimą naudojant būtent ten tas kreditines korteles, perkant partnerių parduotuvėse būtent tą batoną ar išvažiuojant atostogų į tą kaimo turizmo sodybą. Bėda, kad lojalumas dažniausiai įvertinamas tik keliais centais už pirkinį, ir po pusės metų intensyvių kortelių traukymų iš piniginės, iš savo taškų galėjau nusipirkti euro vertės bandelę.

Turėčiau būti lojalesnis.

Andrius Kleiva, Tokijas
FACEBOOK? Bendraukime
INSTAGRAM?
Žiūrėkite
PERSIUNTĖ BIČIULIS?
Užsakykite sau
KITA JAPONIJA - LIEPOS 17.
Nebenorite?

MailerLite