Noras gyventi be priekaištų sukuria desperaciją. Savęs deginimas tempu, iššūkiais, sau užsikartomis užduotimis, tobulais santykiais sukuria išsekimą. Net tada, kai pavyksta atvykti į išsvajotą tikslą, jis džiaugsmo teikia mažiau, nes jau totaliai iššvaistytos jėgos maldauja nebe pasitenkinimo, o poilsio. Atsiranda cinizmo, sarkazmo, pykčio pyptelėjimai. Kas tai? Perfekcionizmas.

Perfekcionizmas neatneša pasitenkinimo. Jis įtampą daugina kubu. Kaip matome, visiems.

– Kodėl taip atsitinka?

– Ir kas atsitinka dėl to?

Yra svarbu susidėlioti taškus, ką perfekcionizmas sukuria ir ką sunaikina.

Šimtu procentu jis sukuria atidėliojimą.

Šimtu procentu jis sukuria įtampą ir nerimą.

Šimtu procentu jis sukuria nuostabą, susižavėjimą ir aplodismentus.

Ir šimtu procentu to kainos tie, kurie ploja atsistoję, nemato. Nors ar tikrai? Nejaugi? Šio skyriaus pabaigoje papasakosiu apie praktiką, kurią sykį pritaikė mano kolegė Lina. Tai matysim, kas ten ko nemato.

Kad atsakytume, iš ko kyla perfekcionizmas, turime išskirti dvi jo dalis – pirma, tai konstruktyvusis, kai žmonės sukuria tai, kas prilygsta dievams – genialius išradimus, meno kūrinius, sveikatą ir gyvybę gelbstinčius vaistus. Tačiau mes šiame kontekste kalbame apie destruktyvųjį perfekcionizmą. Tai šis kyla tikrai ne iš noro pradžiuginti pasaulį, o iš... žemos savivertės.

Ji, susigūžusi vargšiukė, labai dažnai yra lyg ir iš pirmo žvilgsnio neatpažįstama, nes apsirengia puikybės, galybės, godumo, ryškaus demonstruojamo pasitikėjimo savimi kostiumais. Ji teka ir priklausomo, ir kopriklausomo venomis, kurios pilnos ne sveiko kraujo, o iškreipto nepasitikėjimo savimi.

„Žlugdote save, keldamas neįveikiamus tikslus ir standartus. Jeigu visose srityse reikalaujate iš savęs tik paties geriausio rezultato, galiausiai atsitinka priešingai – nepasiekiate nieko“, - sako David‘as Burns‘as „Geros nuotaikos vadove“, - „galiausiai imate svarstyti, kodėl už pastangas pažadėtas atlygis niekada nesimaterializuoja. Gyvenimas tampa nykiu ir varginančiu bėgimo taku. Keliate sau nerealius, neįgyvendinamus reikalavimus. Reikia iš naujo juos peržiūrėti. Bėdos kyla ne todėl, kad kažko nesugebate atlikti, o todėl, kad nuveiktus darbus matuojate netinkamu matu. Jeigu lūkesčius suderintumėte su tikrove, nuolat būtumėte patenkintas ir sulauktumėte atpildo, o ne išgyventumėte įtampą.“[1]

[1] Burns David. Geros nuotaikos vadovas. Psichologija tau. Vilnius. P. 262.

Atsiverčiu naują savo užrašų knygelės puslapį. O koks geras popierius, kaip lengvai lieja rašalą, kokie užapvalinti kampai, kokia jauki juostelė. Švelniai glostau, grožiuosi, jau nudailinu rašyseną. Ir staiga žiū – o kas čia pirmam puslapyje? Kažkoks patarimas?

Taip: „Pats geriausias patarimas, gavus naują užrašinę, yra šis - imk ir prišiukšlink pirmą puslapį. Nupiešk ar prirašinėk ką nors tokio atpalaiduoto ir pošlykščio – tai išlaisvins nuo noro kiekvieną puslapį užpildyti tobulai ir jau tada nebeslopins kūrybos“.

Perfekcionistai nori, kad pasaulyje būtų tvarka (kaip jie ją supranta), kad gatvėse nebūtų šiukšlių, kad žmonės būtų sąžiningi, kad nebūtų vagių ir melagių. Nori gauti visus dešimtukus per visus mokslo metus iš visų dalykų. Nori kasdien bėgioti, sveikai maitintis, niekada nenugriūti nuo balanso lyno, mokėti viską, visur ir visada. Ir tada jie... atkrenta. Nes tokie norai yra stebukliniai, jie nerealūs.

Kas padėtų? Šaltas protas ir karštas saikas.

• Nuo šiol stebėkite save ir pamėginkite:
• Ne viską atlikti, o dalį
• Ne pervargti ir mesti, o trumpam atidėti
• Ne imtis apsižiojus, o smulkinti
• Ne teisintis, kad neperskaičiau visų knygų, o džiaugtis tuo tūkstančiu, kurį jau įveikiau
• Ne verkti, kad sportavau tik penkis kartus šią savaitę, o pasidžiaugti, kad sportavau
• Ne sutrūkti nuo perviršio, o pasakyti „jau negaliu“, „dar negaliu“

Taip, mes nesame tobuli ir niekada nebūsime, tai atsiloškime ir atsikvėpkime. Nekalbu apie tai, kad mes tikrai esame tobuli Dievo kūriniai, kad gimstame stebuklais (vos iš mamos pilvo atėjęs vaikelis jau žiūri, po jo blakstienomis – judančios akys, jo burnytėje - liežuviukas, jo pilvelyje – vėl visa reprodukcinė sistema pasauliui kurti. Jau nekalbant apie dviširdę motiną, kurioje net 9 mėnesius plaka ne viena, o dvi širdys). Bet kai suvokiame, kad mes nesame tobuli kaip robotai – viską galiu, visko imuosi, viską padarysiu, niekada nesuklysiu – tada ateina išlaisvėjimas. O tai labai sunku suprasti ir prisileisti, bet paskui labai gera ir lengva su tuo gyventi.

Tai gal pabandom norėti nebenorėti?

Paprašykite artimųjų kelių dienų poilsiui

• Rašykite sau atjautos laišką
• Patarkite sau kaip patartumėte geriausiam savo draugui (su tokia pačia patirimi, tokiais pačiais resursais ir tokia pačia bėda)
• Paskambinkite tikram geriausiam draugui ir paprašykite trumpai pasakyti kelis dalykus, dėl ko jis jus myli (tai veikia galingai!)
• Nuolat klauskite savęs „Ko aš iš tikrųjų noriu?“

Čia labai padės savistaba - ar aš žinau, kas aš esu? Jei ne, pats metas susipažinti. O šis procesas vyksta lygiai taip pat, kaip einant į pasimatymą su mylimu žmogumi: švelniai, atidžiai, perklausant, įsiklausant, atleidžiant, suprantant, mylint. Ir tada bus kitaip.

„Ar taip, kaip liepiu viską sau, nurodinėčiau ir geriausiai draugei? O ar taip, kaip baudžiu save, skriausčiau ir geriausią draugą?“.

Lėtai ir švelniai, lengvai ir saldžiai, lakiai ir saugiai – taip nuo šiol noriu elgtis su savimi.

Ir vėl maloniai primenu, kad ramiai registruojasi Ramaus Rugsėjo grupė į artimųjų ratą – ką privalau ir noriu žinoti apie kopriklausomybę. Kviečiu.