Gastro-kultūrintis

Šlykščiausio maisto muziejus – jūsų paslaugoms

Koks yra šlykščiausias patiekalas, kokį valgėte arba bent užuodėte?  Nieko baisaus, jeigu taip greitai nesugalvojate – turiu špargalkę. Į maisto šlykštūnų sąrašą tikrai patenka švediška pūdyta silkė surströmming, pietryčių Azijoje populiarus vaisius durianas, islandiškas ryklienos patiekalas hákarl arba iš Filipinų kilęs virtas perintas anties ar vištos kiaušinis balut, kuriame jau susiformavęs vaisius. Taip, su visais sparniukais ir mini snapukais. Šį sąrašą praplėsti tikrai galite Malmėje, Švedijoje – ten yra įsikūręs Šlykštaus maisto muziejus. 

Žinoma, koks muziejus apie maistą be ragavimo. Muziejuje yra įsikūręs ir degustacinis baras, kuriame galima paragauti beveik visų aukščiau išvardintų patiekalų, taip pat skrudintų jūros kiaulyčių (cuy) iš Peru ar su gyvomis lervomis patiekiamo avių pieno sūrio casu marzu. Lankytojų įspūdžius puikiai apibūdina nuotraukoje matoma lenta – joje žymimos dienos nuo paskutinio atpilimo. Tai taip įprasta, kad maišelį gausite vos įėję: muziejaus bilietai yra spausdinami ant vėmimo maišelių, primenančių randamus lėktuve.  

Daugiau apie šį ir kitus tiek pat kreizi įkūrėjo muziejus galite paskaityti The New Yorker straipsnyje. Kaip visada – ilgas, bet vertas jūsų laiko. 

Pakuotis atostogoms

Geriausias atostogų „starter pack“

Praėjusią vasarą su draugais susiorganizavom nuostabias atostogas (įrodymai). Nieko įmantraus – nebuvo nei Maldyvų, nei skrydžių kur kitur. Susiradom gražią AirBnb sodybą Trakų apylinkėse, ją užsirezervavom, susikrovėm krūvą daiktų ir išvažiavom. Sakydama „krūvą daiktų“ iš tikrųjų mintyse matau krūvą daiktų. Tiksliau, krūvą virtuvės įrankių ir ingredientų, jeigu ko pritrūktų virtuvėje. Vežėmės net savo alyvuogių aliejų, čili dribsnius ir Maldon druską – juk mūsų atostogos turi būti apie kokybišką maistą.

Jeigu ir jūs mėgstate atostogas ar šventinius savaitgalius planuoti nuomojamose vietose, tikrai žinot mano skausmą – nieko nėra blogiau už virtuvę su atšipusiais peiliais arba visai be jų. Kad taip nebūtų, būkite kaip Dan Pelossi – kad ir kur keliautumėte, pasirūpinkit svarbiausiais atostogų virtuvės reikmėnimis. Dan Pelossi paruošė išsamų gidą kelionėms su savo indais, o aš po juo norėčiau padėti savo parašą – labai panašiai atrodė mūsų praeitos vasaros atostogų rinkinukas. 

Tuo tarpu jeigu šią vasarą nuomą su stogu iškeisite į stovyklavimą (vienas mūsų šios vasaros tikslų!), jums garantuotai pasitarnaus Estos iš @eat_guilt_free įrašas apie stovyklavimo virtuvės įrangą. Jį rasite nuorodoje. 

Atsipalaiduoti virtuvėje

Ar jums tikrai reikia recepto?

Trumpa istorija.  Jeigu gaminate pusryčius, pietus ar vakarienę sau ar šeimai, turbūt ne. Jeigu kepate tortą, turbūt taip. Ši knyga tai įrodo. 

Ilga istorija. Aš mėgstu naujienlaiškius. Vienas iš dažnesnių, keliskart per savaitę įkrentančių į mano pašto dėžutę, yra iš The New York Times, tiksliau NYT Cooking. Įdomiausia tai, kad NYT maisto skiltis yra mokama, o aš jos neprenumeruoju. Taigi, neturiu prieigos prie laiškuose esančio turinio ir ten talpinamų receptų. Realiai, skaitau ir matau tik antraštes ir nuotraukas.

Tai kokio velnio aš tada prenumeruoju tuos naujienlaiškius? Pirma, ieškant įkvėpimo, man kartais užtenka idėjos ir pavadinimo. Antra, kiekvieną trečiadienį Sam Sifton, NYT Cooking skilties redaktorius, pasidalija receptu-be-recepto. Jokių tikslių primierkų, jokių tikslių receptų – tik ingredientai ir žingsniai, kuriuos reikia įgyvendinti, norint sukurti patiekalą. Tų receptų prisikaupė tiek daug, kad gimė tos pačios filosofijos knyga – receptų knyga be receptų. 

Sakysit, o ką tada daryti tiems, kurie nemoka gaminti, bet nori išmokti? Panašų klausimą kelia ir dar balandį pasirodęs „The Atlantic“ straipsnis, prisimenantis, kodėl išvis atsirado matavimo vienetai ir koks paradoksalus yra mūsų sugrįžimas prie improvizacijų. Kad ir kokią barikadų pusę pasirinksite, su receptais ar be jų, mano patarimas visada tas pats – ragauti ir bandyti. Juk ne veltui prieš šimtą metų parašiau šitą įrašą apie tai, kodėl receptai ne visada veikia. Parašiau ir toliau dalinuosi tiksliais receptais. Tiek tų paradoksų. 

Picų legendos

istorija, Kaip pica tapo sociologiniu įrankiu internete

„Jeigu 2020-ieji būtų pica, vadintųsi Havajų,“ – sako picos su ananasais heiteriai internete. 

Apie Havajų picą, arba picą su ananasais, sklando daugybė legendų. 2017 metais jai uždraudimu grasino Islandijos prezidentas, kiek vėliau ją garbino Kanados ministras pirmininkas Justin Trudeau, o per ilgus metus internete aplink ją susibūrė daugybė bendruomenių – nuo Facebook iki Reddit. Kažkodėl visi turi nuomonę apie picą su ananasais. Bet kaip ji tapo tokia svarbi?

Havajietiškos picos kelionė prasidėjo dar 60-aisiais, kai žmonės virtuvėje nebijojo eksperimentų (įrodymai). Tapusi savotišku pasityčiojimu iš autentiškų itališkų picų, havajietiška pica greitai ėmė asocijuotis su greitu maistu ir prastu skoniu. Dar įdomiau: į mūsų namus įsiveržus internetui, pica su ananasais tapo visuomenę skaldančiu įrankiu. Picos su ananasais klausimas pažinčių programėlėse gali padėti lengviau susirasti antrą pusę, sukirštinti Facebook draugus arba išmokyti atpažinti politinę dezinformaciją. Dėl pastarojo aš visai rimtai – JAV kibernetinio saugumo agentūra šios picos motyvais sukūrė iliustracijas, padedančias atpažinti politinę dezinformaciją. 

Kaip eksperimentai su konservuotais ananasais tapo draugų būrelius ar net valstybės vadovus skaldančiu objektu, skaitykite „The Economist“ straipsnyje. Norint skaityti, ko gero, teks prisiregistruoti, bet verta. 

Etikečių pradžiamokslis

Atsisveikinimas su dar vienu „E“

Tėvai manęs daug apie maisto etikečių skaitymą nemokė. Žinojau tik vieną auksinę taisyklę: kuo daugiau pažįstamų ingredientų – tuo geriau, kuo daugiau E – tuo blogiau. Paprasta? Paprasta. Logiška? Beveik.

Pirmiausia, ne visi „E“ yra slapti žudikai. Už E 300 slepiasi askorbo rūgštis, o už E 100 – kurkuminas, gaunamas iš tos pačios ciberžolės. Žinoma, visų skaičių neprisiminsi. O tai jau kelia kiek didesnių bėdelių: dalis E konservantų nėra tokie draugiški, kaip mano aukščiau minėti. 

Vienas jų – E 171 arba titano dioksidas, kurio naudojimą maisto gamyboje kaip tik šį mėnesį uždraudė Europos maisto saugos tarnyba. Priežastis –  genotoksiškumo rizika. Žmonių kalba tai reiškia, jog yra tikimybė, kad titano dioksido dalelės gali pažeisti DNR ir sąlygoti kancerogeninį poveikį. Šis konservantas iki šiol dažniausiai buvo naudojamas smulkiuose kepiniuose, sriubose, sultiniuose ir padažuose. Taip sakant, nuo šiol pusfabrikačiuose bus vienu konservantu mažiau. 

Jus, žinoma, kviečiu rinktis švarų maistą, kurioje sudėtyje nerasite keistų raidžių ir skaičių derinių, bet jeigu visgi norisi to Snicker'so, siūlau praeiti etikečių skaitymo pradžiamokslį (nors šis – amerikietiškas, didžioji dalis galioja ir ES). O mane asmeniškai džiugina naujiena, kad konservantų sąrašas nėra baigtinis – ES maisto saugos tarnyba jį nuolat peržiūri, atlieka tyrimus ir atnaujina, jeigu ingredientai pasirodo nesaugūs.