bet kur... pažįstama. Keistis – tai sunkiausia, ką galime padaryti. Juk realiai tai iš vieno žmogaus tapti kitu. Užduotėlė, vienok. Tačiau geroji žinia, kad tol, kol mato prasmę, žmogus gali ištverti bet ką (apie tai – visas Viktoro Franklio gyvenimas).
„Žmonės paniškai bijo pokyčių, ypač vedančių į šviesą, ramybę, sveikatą. Tai iš tiesų iškalbingas fenomenas! Žmonės nebijo to, kas akivaizdžiai kenkia ir veda į pražūtį – svaigintis, nuodytis, mirtinai persidirbti, jie nebijo žaloti vienas kito agresyviais emociniais išpuoliais, neatsisako bendrauti su smurtautojais, leidžiasi išnaudojami manipuliatorių, bet žengti link prašviesėjimo – ačiū, ne! Kaip gyvenau, taip ir gyvensiu”, - teigia psichologė Lina Vėželienė[1].
Tai čia liūdnos ir sunkios žinios (apie tai jau kalbėjome praėjusį kartą).
O gera žinia yra ta, kad mūsų smegenys yra plastiškos, vadinasi, jos moka ir geba keistis.
O visų geriausia pradžia yra ši: „Net mintis apie judesį sukelia judesį, nors ir labai subtilų[2]“, - sako smegenų gebėjimą gyti tyrinėjusi mokslininkė Norma Doidge.
Sąmoningai tai suprasdami, neneigdami ir nešokinėdami nuo knygelės prie knygelės, pradėsime ieškoti sprendimų.
„Abejonė – tai pokyčio pradžia“, - sako psichoterapeutė Nijolė Goštautaitė – Middtun. Aš leidžiu sau pridėti: „Sumišimas – tai dovana“. Kai jau nebesu įsikibęs savo tiesų, aš suabejoju ir sutrinku. Štai čia ir pradžia, štai čia ir dovana. Drugelis suplasnoja.
[1] Vėželienė Lina. Septynios nuodoėmės psichologo kabinete. Tyto alba. Vilnius, 2019. P. 378.
[2] Doidge Norma. Smegenų gebėjimas gyti. Smegenų plastiškumas, nepaprasti atradimai ir pasveikimo istorijos. Kitos knygos, 2016. P. 183 |
