Taip, kaip buvo, jau nebėra, o taip, kaip bus – dar nėra. Toks lyg ir merdėjimo, plūduriavimo, punktyro, tarpinės būsenos laikas – senojo savęs jau nebeturiu, o naujasis dar labai išblukusiu veidu.

Laikas irgi nebėra sąjungininkas – tai, kas praėjo, nebesugrąžinama, o kas ateis – niekas nežino.

Kaip užmigti vakare ir dėl ko keltis ryte – irgi neaišku, kaip niekad.

– Kodėl taip atsitinka?

– Ir kas atsitinka dėl to?

Aš tikėjausi ir numesti svorio, ir miegoti geriau, ir kad veidas nebebus toks purus, o ir kad santykiai kažkaip tikrai kitaip taisysis, sako pusę metų nebegerianti moteris. O aš tikėjausi, kad jam nustojus gerti, mūsų gyvenimas taps svajone iš instagramo, o dabar tik kažkokia rutina, eilinė pilkuma, nieko tokio labai ir neįvyko, sako vyrą nuotolinėms konsultacijoms prieš kelis mėnesius užrašiusi kita.

Nereikia ir priklausomybių temos. Imkime kokius paprastus santykius: tikėjausi, kad kai jau išsiskirsiu, tai skraidysiu aplink pasaulį ir kiekvienai sutiktai gėles dovanosiu, o aš tikėjausi, kad kai palankysiu pilates tris mėnesius, tai vasarai atkišiu plokščią pilvą, o aš maniau, kad... , tai bus tai..., o kai tada..., tai bus kažkada...

Žodžiu, čia nėra laiškas apie lūkesčius, ne. Čia apie tai, kad kartais gyvenimas pakimba tarp dviejų krantų ir tampa sunku. Tiesiog sunku. Nors kai tiek daug jau padarėme (pasakėme, nutarėme, apsisprendėme) esą turėjo būti kitaip – geriau, daugiau, ramiau. Atrodė, jau išplaukiau į sausumas, o čia – dar tik sala.

Kai sveikstantis žmogus (nuo alkoholio, nuo toksiškų santykių, nuo kontrolės, nuo darbų, nuo bet ko, kas yra žalinga) pradeda savo kelionę, jis tampa kupinas ryžto kaip prieš vasaros atostogas. O laikui einant ir esą „niekam nesikeičiant“, jį ištinka tuštuma (kuri buvo ir anksčiau, tik ją užpildavo – arba gėrimais, arba barniais, arba serialais, arba darboholizmu).

Tai šiame etape geriausia daryti ką?

NIEKO.

Tuštumą priimti, pasisodinti šalia ir paglostyti. Teks ją prisileisti, įsileisti ir leisti – leisti sau būti sunkume, dusuly, dulkėse.

Ir nebesipriešinant toliau daryti tai, ką kasdien: raštu po tris dalykus „Ką šiandien padariau dėl savęs?“ ir „Ką šiandien padariau dėl sveikimo?“

Ir tada vieną dieną bus kitaip. Ir ramiai žinoti, kad antras veiksmas nesitęs amžinai.

Pusę savo nokimo laiko obuolys buvo žalias, mažiukas, kietas ir it nesavas. O dabar mėgaujuosi jo kvapu ir syvais. Ar dėl to, kad jis „ilgai“ buvo toje tarpinėje būsenoje, jo skonis yra prastesnis?