– Kodėl taip atsitinka?
– Ir kas atsitinka dėl to?
Psichologė Aurelija Lingienė daug metų daug dirba su šeimomis, kurios patiria sunkumų, kur kaip neišsisklaidantis rūkas tvyro įtampos, kur tėvai barasi ir skiriasi, o vaikai jaučiasi kaip akli kačiukai. Viename iš seminarų apie skyrybų poveikio vaikams minimizavimą, Aurelija pateikia valties pavyzdį:
„Jei moteris sėdi guminėje valtyje ir sugalvoja, pribręsta, nutaria ją apversti, tai ji puikiai suvokia, kad į vandenyną išvers ne tik vyrą, su kuriuo šiuo metu nesutaria, bet ir save, ir vaikus. Bet!
Gal ji geba rasti gelbėjimosi ratus, persėsti pati ir persodinti vaikus į saugesnę, medinę, valtį ir išplukdyti save ir juos į sausą krantą?“.
Jums nepatiks ir skambės gal net per drąsiai, bet mano darbas – sakyti tiesą. Taigi reikia gyventi ne dėl vaikų ir ne dėl akių, ne dėl kaimynų ir ne dėl tėvų.
Reikia gyventi dėl s a v ę s.
Reikia išdrįsti ir vienąkart ištiesti nugarą, pakelti žvilgsnį ir atsiraitoti rankoves. Galimybę bandyti iš naujo ir pabandę nesustoti turime visi – net 1 000 kartų. Net 10 000 kartų.
|