Ši rankena – pusės vaiko dydžio. Tokia sunki ir galinga ji man atrodė visą vaikystę. O šios durys tai tikrai remia dangų – juk iki pat palubės! Iš virtuvės jos atsiveria į valgomajį, iš ten – į svetainę ir miegamuosiuos. Mano vaikystės namai, kur gyveno Senelis ir Senelytė ir jų giminaitė Genutė, turi devynis kambarius. Kur matyta! Ir aš, mažas žirnis, tais kambariais ridendavausi nuo tada, kai pirmąsyk buvau nuvežta dar vystykluose iki tada, kai kaip kvepiančius kūdikius ten vežiau jau savo vaikus.

Kai man būna neramu, liūdna arba labai gera, aš savo mintis visada randu nuskridusias čia, į šį milžinių durų, rankenų, langų, gonkų, verandų ir besąlygiškosios meilės dvarą.

– Kodėl taip atsitinka?

– Ir kas atsitinka dėl to?

Dažniausiai jau per pirmą konsultaciją su Klientu bandome nusibrėžti ne jo vartojimo punktyrus, o žmones, laiką ir vietas, su kuriais ir kur jis negeria. Pripratęs būti klausinėjamas apie tai, kur geria ir pats ilgus metus slepiantis žmones, laiką ir vietas, kur svaiginasi, jis net nustemba: o, pasirodo, yra dar ir sielų, su kuriomis net pagalvoti apie stikliuką nedrįsčiau, dar yra laikas, kada man bloga po vakar ir yra vietų, kurios apie naują iliuzijos dozę man neprimena.

Tai vadinamasis resursas. Akcentuojame ne tai, kur ir kas blogai, o tai, kas dar teikia vilties.

Dėl to žmogus pajunta, kad nėra beviltiškas, kad gali ir kad yra aplink vis dar jį palaikančių.

Jis pasijunta saugesnis, ramesnis, viltingesnis.