SAVAITĖS LAIŠKAS 44


	Žiūrėti naršyklėje

2022 01 23 d., sekmadienis

SAVAITĖS LAIŠKAS 44

Iliustracija: Henri Toulouse Lautrec paveikslas “Gerianti moteris

Savaitės tema

Legalizuoju jausmus

Sukrito sunki savaitė.

Be visko, ką darau kasdien, prisidėjo papildomo streso - PGR testai (atsirado artimas kontaktas), planinė operacija su pilna nejautra, papildomas ir netikėtas darbas sekmadienį (ko paprastai jau tikrai nedarau), naujų mokslų startas, keli nauji kvietimai kitai savaitei radijo ir TV interviu (turėsiu papildomai ruoštis) bei skaidrės apie darbą stiprioms auditorijoms (papildomai ruoštis turėsiu trigubai). Be to, jau paaiškėjo „Vilniaus knygų mugės“ datos, tai prasidėjo ir papildomi bei labai intensyvūs ir šio konteksto darbai

(dėl ko esu nežmoniškai laiminga, bet tai irgi sprogdina mano senąjį kalendorių).

Žodžiu, perteklius ir non - stop administravimas nutarė pašaudyti į mane iš pipirų ir aš vėluodama, atsiprašinėdama ir beveik paslika atsidarau kompą, kad parašyčiau Jums šį laišką.

Priklausomybės konsultanto konsultacijoje mes klausiame:

Kaip suprantate teiginį „jausmų legalizavimas“?

Šiaip tai čia arba galima kalbėti penkiais tomais arba labai paprastai – jausmą jausk, o dėl išraiškos pagalvok (nes aš nuoširdžiai tikiu, kad didžioji dalis psichologinės priklausomybės pusės gali būti įveikta suvokiant šiuos du žodžius).

Nutariu veikti taip, kaip kasdien mokau ir paklausiu pati savęs – tai kaip aš leisiu visiems savo jausmams būti? Tada ramiai apsikabinu savo sunkią savaitę, leidžiu jai užeiti, nebesipriešinu (jausmą jaučiu, jo neneigiu) ir pradedu galvoti dėl sunkumų įveikos (darbe tai vadiname psichologiniu atsparumu) – tai ką man dabar daryti, kad taptų nors kiek lengviau?

Kas bus, kai bus kitaip:

Jokio stebuklo neįvyko.

Laikiausi rutinos, guliau ir kėliausi tuo pat metu, stengiausi neįkristi į emocinį valgymą, kasdien sportavau, kasdien vedžiojau šunį, tada išėjau į kitus pasaulius su narkoze, sėkmingai gerų gydytojų dėka grįžau, dar buvau su drauge teatre, kaip visi, taip ir aš - kasiau sniegą, paskui kepiau sausainius, tvarkingai susidėliojau žieminę spintą, dantis sukandusi dėliojau 1500 vnt. (!) puzzle‘ą ir visą šį laiką leidau sau tikėti, kad vis tiek gi viskas bus gerai.

Štai ir viskas. Nothing special.

Kur esmė?

Legalizavau savo jausmus, jokiais būdais ir niekuo jų neužpylinėjau ir... išlikau.