|
Taip jau nutiko, kad prieš kurį laiką apsikeitėme kambariais – ji gavo tėvų miegamąjį.
– Viskas čia ne taip jau ir blogai, viską sena išnešiau, o nauji baldai ir gėlės tinka, tik va ką daryti su tomis Tavo knygomis? – klausia.
– Ką? – juokiuosi jau balsu.
– Gali gal išsinešti?
– Nea. Tikrai niekaip. Išsinešiau rūbus, stalus, kėdes, fotelius, patalus, paveikslus, nuotraukas, žvakes, kvapus, bet 1 000 knygų išsinešti negaliu.
– Supratau, - patraukė pečiais.
Po poros dienų užeinu. Vaizdas, kokio nemačiau gyvenime niekur: kiekviena knyga apsukta nugarėle į... vidų.
– Baisiai erzino tos spalvos. Man norisi balto, ramaus kambario. Tas margaspalvis fonas netiko prie interjero. Tai bent jau taip susitvarkiau, - gūžtelėjo pečiais ir grįžo prie namų darbų.
Šitas „fonas“ – tai mano gyvenimas. Nebežinojau, ar verkti, ar juoktis. Tai pasirinkau antrą variantą ir kvatoju iki dabar. Ir ne tik kvatoju – dar ir mokausi.
|
