| Štai aną kartą ryžtingai pažadu Jums parašyti apie tai, kad didžiąją dalį mūsų gerojo gyvenimo sudaro ritmas, aiškumas, įprotis ir struktūra (sakiau, kad praskleisiu temą, kodėl daug medalių ir laimėjimų gali atnešti tiesiog ryte... paklota lova). Bet ši savaitė ima ir nuvingiuoja ne stabiliai ir ne griežtai kaip akmeniu iškalta, o svaigiai, lengvai, netikėtai, reaguojant į tai, ką atneš diena ir liekant atvirume viską priimti. Taigi man papypsi Kristina Savickytė ir pakviečia į radijo laidą, kurios pavadinimą sukūrė pagal tai, kad per pokalbius mes visi priartėjame vieni prie kitų ir tampame savi ir pagal savo pavardės pradžią „Visi savi“. Aš nuoširdžiai pamanau, kad tai bus erdvė dar kartą pakviesti žmones nebijoti kreiptis pagalbos, nieko per daug nesiruošiu (viešumui paprastai ir taip daug ką reikia trumpinti), tarp konsultacijų atsistoju ir nueinu į jos studiją. Ir ką sužinau? Kad pokalbis bus apie tai, ko nesuplanuosi, nesudėliosi, nenumatysi ir nesuvaidinsi – virsmus, pokyčius, nežinomybę ir... mane sutrikusią. Kaip mums pavyko? Nuoširdžiai kviečiu paklausyti. Kviečiu tuos, kas šiuo metu verčiatės kūliais, kas panyrate į savigraužos pelkes, kas einate savistabos keliu ir kas mėgstate dalykus ne neigti, o pripažinti. Pamatysite, kad Kristina Savickytė yra jautri, empatiška ir galinga pilotė.
| 
