Mėnesio tema

Kodėl vis dar gėdijamės restorano lėkštės likučius pasiimti namo?

Arba kodėl parduotuvėje vis dar būtinai griebiame tą gražesnį bananą? Pasirodo, atsakymai į šiuos klausimus – tiesus kelias į vos vos mažesnį maisto švaistymą.

Mano numylėtieji NARA dar gruodžio viduryje pasidalino straipsniu apie maisto švaistymą. Pamačiau antraštę ir ciniškai pagalvojau, ar ką naujo sužinosiu – juk tema vis tiek ne svetima. Oi kaip klydau. Pavyzdžiui, ar kada pagalvojote, kad jeigu morkos keliauja iš Čilės, jų energetinė vertė yra 66 kartus mažesnė už energijos kiekį, reikalingą tai morkai iki mūsų atkeliauti? Arba kad „Maisto bankas“ kone visą maistą ruošia iš to, kurį mes apeiname dėl jo grožio? Trumpai tariant, straipsnis man nunešė stogą. Jeigu kartais mano naujienlaiškyje akimis „permetate“ tik antraštes, šio straipsnio nepraleiskite – jis vertas tų penkių minučių. Ir kai baigsis karantinas, restorane paprašykit supakuoti tą nesuvalgytą maistą: per daug resursų jam buvo sunaudota, kad turėtume teisę palikti.

Pasaulio pažinimas

Nudistai ir virtuvėje nudistai

Nesu tikra, kiek esate susipažinę su nudistų kultūra, tad pradėsiu nuo pradžių. JAV šiuo metu gyvena daugiau nei 10 mln. žmonių, save identifikuojančių nudistais. Tad nieko keisto, kad yra ir tokių vietų kaip Lake Como – nudistų kurortas. Ten, kaip ir bet kuriame kitame atostogų kurorte, žmonės pusryčiauja, pietauja, vakarieniauja, skaito knygas, kilnoja hantelius ar žaidžia golfą. Vienas skirtumas – jie tai visada daro nuogi.

Bet ne apie tai aš šiandien. The New York Times paruošė išsamų pasakojimą apie nudistų santykį su maistu, jo gamyba ir valgymo kultūra. Pasirodo, nudizmas daliai žmonių padėjo ne tik sveikiau pažiūrėti į savo santykį su kūnu ir tai, kuo jį maitinam, bet ir atrasti maisto gamybą iš naujo. Netgi teigiama, jog nuogam maistą gaminti skaniau. Tik kepant beikoną reiktų prijuostės – nemažai kas įsitaisė riebalų randų. Smagų straipsnį perskaityti galite čia, o Bon Appetit komanda paruošė gidą, kaip elgtis, jeigu būtumėte pakviesti į nuogalių vakarienę. Na, dėl visa ko. 

Senos geros tiesos, bet įrodytos

Nebūk primadona, užkąsk snickers (arba bet ko valgomo)

Juk tikrai pamenat tą seną gerą reklamą. Nesi savimi, kai esi alkanas – užkąsk Snickers. 

Pasirodo, visus tuos metus Snickers nemelavo. Alkis veikia kaip gynybinis organizmo mechanizmas. Kai išalkstame ir gliukozės kiekis kraujyje smarkiai sumažėja, smegenys galvoja, kad amen ir mums – tuoj iš už kampo išlįs koks gauruotas katinas su dviem iltiniais dantim. Tada organizme prasideda tikra pasiutpolkė, išskirianti įvairiausio plauko hormonus, kurie mus vis labiau erzina ir pykdo. Galiausiai pavirstame į alkanus monstrus, kuriuos išgelbėti gali tik maistas.

Jeigu įdomu, kaip tas mūsų organizmas veikia, siūlau paskaityti žmonių kalba surašyta Frankie Magazine straipsnį. Aš iš jo išsinešu du dalykus. Pirma, ačiū už paneigtą faktą, kad alkanos moterys yra linkusios pykti labiau nei vyrai (netgi atvirkščiai, haha). Ir antra, buvo konstatuota akivaizdi tiesa, kad alkis turi neigiamos įtakos santuokinių santykiams. Mūsų pratika rodo tą patį.

Grožėtis

KAM TOS SPALVOS, KAI YRA VIENA

Turiu problemų su monochrominiais dalykais. Man visiškai nunešė stogą „Sindroms“ žurnalas, kiekvieną numerį skiriantis vis kitai spalvai (viena iš įkūrėjų – lietuvė Kotryna Abravičiūtė, o įsigyti galima Kūnas Mag parduotuvėje). Aš mėgstu rengtis viena ir ta pačia spalva. Dabar susidomėjau monochrominio maisto tendencija.

Be to, kad jau yra visai gražių paskyrų šia tema (pavyzdžiui, šita, tik pascrollinkit žemyn, kur matosi skirtingos paletės), man įdomiausias buvo @liukaityt parodytas jau senokas eksperimentas. Komanda kūrybingų žmonių sugalvojo kiekvienam metų mėnesiui priskirti po vieną spalvą (agresyvios spalvos = vasara, ryškios žemės spalvos = rudenį, blankesnės = šaltieji mėnesiai) ir iš kiekvienos spalvos ingredientų sukurti meniu. Visa tai galiausiai nugulė į knygą ir šitą pasakojimą. Galvoju, gal po veganiškų pusryčių vasario laikas ir kokios nors vienos spalvos mėnesiui?

Pletkinti

Tai kodėl „Masterchef“ laidoj visi viską moka?

Jeigu esat žiūrėję Gordono Ramzio vedamą amerikietišką „Masterchef“, jums tikrai yra kilęs šitas klausimas. KODĖL TEN VISI VISKĄ MOKA? Plikytų pyragaičių meno kūrinys Croquembouche? Check. Tempuroje keptos krevetės? Check. Beef Wellington? Double check. Atrodo, kad ir kokio amžiaus dalyviai ten dalyvautų, jie jau yra išbandę visus pasaulio patiekalus. Užtenka pasakyt pavadinimą.

Šią savaitę kaip tik netyčia atradau straipsnį šia tema. Jį parašė mano viena mylimiausių „Masterchef“ dalyvių Elizabeth Cauvel, užėmusi antrąją vietą 5 sezone. Pasirodo, laidas filmavimas primena karantiną, o prieš kiekvieną laidą vyksta labai rimti mokymai, kaip gaminti patiekalus, dėl kurių dalyviai vėliau taip nustempa prieš kameras. Daugiau užkulisių pasakojimų rasite šitame straipsnyje, o aš labai viliojuosi pažiūrėti kokį naują laidos sezoną. Labai jau pasiilgau dramos.