Laisvė yra kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė ir malonė. Bet ar dažnas pamąstome apie tai, kad į savo vidų įsileidę priešų, laisva valia atiduodame laisvę ir prarandame gyvenimo džiaugsmą. Kalbame apie priklausomybes, mažesnes ar didesnes, kurių visų poveikis yra vienodas – mes paleidžiame iš rankų savo gyvenimo vairą ir tampame nelaisvi. Pokalbis su priklausomybių konsultante, žurnaliste Gabija Vitkevičiūte buvo tarsi šviesa tunelio gale. Jau pokalbio pradžioje Gabi Vitke pastebi, jog priklausomybės yra ne tai, kokias medžiagas žmogus vartoja, ar kokiu elgesiu pasižymi, bet kokias vidines skyles jis užkimšinėja.„Santykis augina ir santykis pražudo. Santykis su bet kuo. Jis gali būti išorinis, su kitais žmonėmis, sociumu. Vienam – su mylimuoju, mylimąja, kitam – su bosu ar pavaldiniais, su kuriais nesusitvarko. Nėra didesnės vertybės pasaulyje už žmogaus santykį su kitu žmogumi, jų ryšį. Ir staiga tas ryšys pradeda trūkinėti...“, – sako ji.Naujai į paviršių iškilusias buvusias ar esamas santykių krizes Gabija nuramina kviesdama atlikti penkių pirštų pratimą: apsibrėžus savo ranką pieštuku ant popieriaus lapo, ant penkių pirštų reikia užrašyti žmones, kurie gali padėti, kurie augina. „Terapija, laiškų rašymas, ryšio su brangiu žmogumi, kuris dabar atsitraukęs, atkūrimas – visa tai moko iš vienatvės išsivaduoti atliekant priešingus veiksmus. Lindint urve, izoliacijoje, kai labai skauda, to padaryti nepavyks. Reikia mažais žingsneliais žengti į savo saugų žmonių, kuriuos surašei ant penkių pirštų, ratą ir kalbėtis. Nėra kito vaisto, kito būdo žmonėms sutarti, kaip tik kalbėtis.“ |
