Gražiai supuola – ir 10 mėnesio 10 diena šiandien, ir laiškas 30-as. Apvalu. Jubiliejus. Pasidėliokime šiandien tokį sudėtingesnį (o gal atvirkščiai – paprastesnį?) pasjansą. Apie prasmę ir esmę. Kas tai yra? Galiu pasakyti iš kasdienės patirties ir iš senų savo šeimos istorijų – žmogus geria tada, kai neberanda savęs. O save pameta, kai nebesusigaudo:

Kur čia viso šito gyvenimo prasmė?

Ką aš čia darau?

Kas po manęs liks?

Ir kai atsakymai tuomsyk ateina tuščiaviduriai, tada sopulius ir tuštumą

užmiršti padeda laipsniai ir promilės.

„Kauno dienos“ žurnalistė Aida Valinskienė ėmė iš manęs šį šviežią interviu – ji nuoširdžiai klausinėjo, o aš taip pat atsakinėjau. Pavadinimas jai sukrito apie prasmę. Vadinasi, tai ir esmė. Kviečiu ramiai paskaityti: ir labiau ne apie mane, o apie save šiame tekste – ar man atliepia, ar man aktualu, ar aš gyvenu taip, kaip noriu, o jei ne – tai ką galiu padaryti pasak paskutinėje pastraipoje cituojamo Carl‘o Gustav‘o Jung‘o.

Ir jei visada sakau, kad blaivybė yra apie tiesą, tai tegu kartu su Jumis būsiu atvira – šiandien laišką gavote vėliau ne todėl, kad kaip koks facebook‘as lūžo ir mano pašto serveris. Ne. Užsimojus gvildenti prasmę, elementariuoju būdu paskendau buityje, tvarkaraščiuose, grafikuose, knygos viršelių fotosesijose, spūstyse ir dulkėse. Pervargau ir nespėjau. Taigi viskas šalia – ir didybė, ir menkumas, ir jubiliejai, ir keptos bulvės. Žvelgiu į šią sumaištį ir reziumuoju: gal gyvenimas prasmingas, nes... paprastas?

Ramios Jums arbatos su laikraščiu.