– Kiek Tau metų, Antanai?

– 20, aš studentas.

– Sakei, kad jau seniai stengiesi nesijausti kaltas?

– Taip, daug skaičiau, kad mamos gėrimas – ne mano kaltė.

– Tai tiesa. Kada supratai, kad ji geria?

– Septynerių jau galutinai.

– Vadinasi, nuo pat vaikystės esi su geriančia mama?

• Kodėl taip atsitinka?
• Ir kas atsitinka dėl to?

Priklausomybės pasaulyje nuo gimimo, nuo mažumės ar nuo vidurio amžiaus gyveni kaip iškreiptų veidrodžių karalystėje: vaikai netenka vaikystės ir tampa tėvais, artimieji nori padėti, o kenkia, žmogus smarkiai kenčia, bet dar stipriau tai slepia, netgi jo ir jo šeimos jausmai – ir tie, tokie, regis, ryškūs ir skandalingi, o giliau pažiūrėjus - visi sintetiniai, paslėpti ir apgaulingi. Svaigalai sukuria prasmės, malonumo ir praregėjimo iliuziją. „Kai lupi svogūną, verki. Ašaroms yra pagrindas, bet jausmo, kuris tas ašaras sukeltų, juk nėra. Taip ir vartojant – lyg ir smagu, gera, bet jausmo, kitaip tariant, prasmės tam esą džiaugsmui, nėra“, - aiškina porų terapeutas, psichologas-psichoterapeutas dr. Giedrius Markevičius. „Svogūnų“ reikia vis daugiau, malonumo lieka vis mažiau.

Gyvenimas geriančiam žmogui vietoj pakylėto, tampa vis liūdnesnis, gerk Tu nors rožių likerį. O kaip priklausomybė atima džiaugsmą iš artimųjų?

Asmeninių pokyčių strategas Remigijus Savickas moko vadovus patirti FLOW. Tai yra, būseną, kurioje mes esame stipriausi, pamirštame apie laiką, labiausiai koncentruojamės ir pasiekiame aukščiausią produktyvumą.

Viena iš jo temų – džiaugsmas. Pildau testus, atsakinėju į klausimus, vėl ir vėl trinu kalendoriuje perteklinius įsipareigojimus, kad įsprausčiau atsipalaidavimo ir leidimo sau būti praktikas: daugiau kokybiško miego, daugiau būsenų širdžiai atstatyti, daugiau pasivaikščiojimo ir sąmoningo sustojimo nedarant nieko.

Ir staiga sustingstu. Pamokos „Kas realiai daro mus laimingus“ teorijoje skaitau: „Fiksuotas laimės lygis priklauso nuo mūsų gyvenimiškos patirties vaikystėje ar paauglystėje. Didžiausias laimės potyris vaikystėje nulemia, kokio dydžio laimės jausmą gali patirti natūraliai.“ Paslėpkite liniuotes, metrus ir ruletes! Matuotis nenoriu.

Taigi tvirtinu - vaikai prisiima kaltę, kuri jiems išvis jiems nepriklauso: jie nuolat save graužia mintimis apie tai, kas buvo, galėjo būti, būti buvę arba bus - galėjau dar pasistengti arba gal persistengiau. Tokiu būdu jie ilgiems metams tampa tais, kurie krūpčioja nuo kažkieno mirktelėjusių blakstienų. Jei dailininkas pieštų portretą, pagrindinis paveikslo akcentas būtų šlapias stirnos žvilgsnis. 

• Priklausomas nusiskausmina (gal net dirbtinai, bet pralinksmina save) alkoholiu, o kaip nusiskausminti artimajam?

Ir pabūkite su Vitalijos Maksvytės eilėraščiu:

juk neskaudės,
sakai,
prašau, pasakyk,
neskaudės

skaudės, atsakau,
skaudės,
kitaip ne gyvenimas

Prisiminkime nuostabų rusišką žodį „извини“ (liet. atsiprašau, atleisk). Paraidžiui tai reiškia „išeinu iš kaltės“ – iz viny. Tai moralas paprastas – pasakau „atsiprašau“ ir viskas, baigta, gana. Paprašau atleidimo (sau!) ir telieka viskas man už nugaros.

Dėl džiaugsmo alkio, tai juoktis, kai suprantame ir sukramtome iš naujo, kas mums nutiko, galime... bandyti sau leisti. Bandyti sau leisti nebekrūpčioti. Perrašyti savo istoriją, kitaip sakant. Neužsikirsti ir nepamiršti humoro net juodžiausiam mėšle.

O dėl svetimos kaltės nusipurtymo, dar pritarčiau šiems dviem mokslų daktaro David‘o Niven‘o akcentams: „Mes ignoruojame du svarbius dalykus. Pirma, kad aplinkybės ir situacijos dažnai būna nepavaldžios mūsų valiai. Ir antra, kad savęs kaltinimas yra absoliučiai neperspektyvus užsiėmimas. Graužatis nieko nepakeičia. Kaltės jausmas visada siejamas su praeitimi, o planas, kaip susidoroti su problema, visada nukreiptas į ateitį.“[1]

[1] Niven David, Ph. D. . Kaunas, 2005. Dajalita. 100 paprastų laimės paslapčių. P. 114.

Užsirašykite ant veidrodžio: „Ar mano reikalas taisyti tai, ką ne aš sulaužiau?“