Kalboje (ir sakytinėje, ir rašytinėje) labiausiai nemėgstu daugtaškių, o antroje vietoje – šauktukų. Bet būna dienų, kai be jų negali! Nebegali! Šiandien rašau Jums 35-ą laišką. Ei, daug! Ir pati sau įsignybau – vis kažką aiškinu, liepiu, kviečiu, nurodau, parodau. Žinoma, kad ir pati taip gyvenu: be perstojo skaitau, rašau, mokausi, užsirašau į dar ir dar vieną seminarą, naujus mokymus, konferencijas.

Bet žinote, ką? Į atostogas su vaikais (aną savaitę skridau į Turkiją) nepasiėmiau nė vienos knygos. Kas čia tokio?  

Tas kaip vantos lapas prie… prilipęs jausmas, kad „aš galiu“, „aš moku“, „aš susitvarkysiu“, „aš įveiksiu“ - papjauna. O kur dar iš kiekvieno kampo lendantys patarimai? Viskas! Nuoširdžiai kviečiu atsisėsti, pažiūrėti į tolį ir dabar nieko neveikti – nebekurti, nebegriauti, nebestatyti ir nebevartyti. Nebebūti kietais ir stipriais.

Australė aktyvistė ir nerimo eskpertė Sarah Wilson įvardija žiaurią ironiją: „Kuo labiau nerimaujame, tuo stipresnį įspūdį sudarysime, kad puikiai susidorojame, taigi pasaulis bus linkęs dar labiau kliautis mumis.“ Tačiau tokiai atvejais, sako ji, „mes norėtume, kad visi (ar bent jau vienas žmogus?) susiprastų, jog mes neabejotinai visiškai nebesusitvarkome. Tada prieitų ir pasakytų, kad viskuo pasirūpins. Tegul tik penkias minutes.“[1]

[1] Wilson Sarah. Įveiktas nerimas: pirmiausia pabaisą paverskime gražuole. Liūtai ne avys. Vilnius, 2019. P.51.