„Nežinau nei ką mėgstu, nei ką mokėjau, nei kaip elgtis, nei ko vengti ar siekti. Totalus savasties nuneigimas. Atvirai jausmų įvardyti ir pasakyti nemoku. Ką jaučiu žmogui, kuris mane skaudina, slepiu. Reaguoju iškart, kai tik mane dirgina. Jaučiu, kad įkritau į ligoninės, detektyvų ir policijos skyriaus žaidimus – gydau, seku, baudžiu“, - užsidengęs veidą pravirksta stiprus vyras, į konsultaciją atėjęs dėl ilgus metus geriančios žmonos. Jis pripažįsta, kad nuolat perreaguoja, tai yra į viską, net ne į namų reikalus, reaguoja impulsyviai, nebemoka 

– Kodėl taip atsitinka?

– Ir kas atsitinka dėl to?

Autoriai Jeffrey E. Young‘as ir Janet S. Klosko susitemino ir surašė, ko reikia, kad gyvenime būtume sveiki ir laimingi:

1. Bazinio saugumo
2. Ryšių su kitais
3. Autonomijos
4. Savivertės
5. Saviraiškos
6. Tikroviškų ribų.[1]

Kodėl mes tų tikroviškų ribų nepažįstame ir bijome? „Ribas nubrėžti mums kliudo šios ir kitokios klaidingos paskatos“, - teigia dr. Henry Cloud‘as ir dr. John Townsend‘as:

1. Baimė prarasti kitų meilę, baimė būti apleistiems
2. Kitų žmonių pykčio baimė
3. Vienatvės baimė
4. Baimė prarasti „gerąjį aš“
5. Kaltė
6. Skola
7. Pripažinimas
8. Perdėtas susitapatinimas su kitų žmonių netektimis[2]

Pradžiai – svarbus ir labai paprastas klausimas - kaip žinoti, kad ribos yra peržengtos?

„Atsakymai du: pirma, tai iškart išduoda diskomforto jausmas, o antra, riba yra ten, kur jau iškyla klausimas, ar čia jau riba? Taip, čia,“ – atsako kopriklausomybės ekspertai. 

[1]Jeffrey E. Young ir Janet S. Klosko. Ištrūk iš spąstų. Kaip atsikratyti neigiamų įpročių, džiaugtis santykiais ir gyvenimu. Alma Littera, Vilnius, 2019. P. 55.

[2]Ribos, Kada sakyti „Taip”, kada sakyti „Ne”. Kad patys tvarkytumėte savo gyvenimą. Dr. Henry Cloud ir dr. John Townsend. Tapati knyga. Všį Abigailė, 2013. P. 100.

Puikia žinome, kaip atrodo, kai ribas peržengia mums. O kaip atrodo, kai ribas peržengiame mes? Atsakymas irgi paprastas – kišu nagus ir nosį ten, kur ne mano: koja spiriu duris ir nesibeldžiu, tikrinu telefonus ir kompiuterius, krečiu kišenes, pertraukiu pokalbius, paslepiu ne savo automobilio raktelius, atimu ne savo banko korteles, kratau ne savo kuprines, kalbu, atsiliepiu, skambinu už kitą.

Sakysite, o kaip tą geriantį apsaugoti? Ir jau žinote, ką atsakysiu: pirmiausiai saugok save. Antra, kai perženginėsi kito ribas, prisimink, kad kontrolė kyla iš nerimo – vadinasi, tikrinti reikės ne svetimas kišenes, o savus apleistus jausmus.

Kodėl apie ribas svarbu kalbėtis ir suprasti jų svarbą? Viskas elementaru. Priklausomybė ir kopriklausomybė – tai absoliuti išskydusi bala: nei rutinos, nei kalendoriaus, nei įsipareigojimų, nei atsakomybės, nei punktualumo, nei sąžiningumo.

Ribos tiesiogiai susijusios ne su mūsų blogu charakteriu ar prigimtimi, o su susiformavusia elgsena. Gali būti, kad ribos išsitrina ne vien nuo ne pagarbos sau, o paskui ir kitam, o ir nuo ilgus metus gyvenimo iliuzijose, pramanuose ir meluose. Ir vėl - sau ir kitiems.

Ar man padėtų, jei ribas brėžčiau su mintimi, kad aš ne prieš Tave, o už save?

Septynios R raidės (ribos, rolės, rūkas ir radiacija, rūpestis, radaras, ramybė, reabilitacija) laukia Jūsų. Keli Ramaus Rugsėjo grupės dalyviai jau pervedė avansus, taip užsitikrindami sau vietą. Kviečiu ir Tave.